Nepykit, bet kažkoks be ryšio komentaras. Čia jūs apie savo požiūrį iš savo prizmės kalbat, kaip reaguotumėt, to net neišgyvenus.
Mano draugės mama iki šiuos pravirksta kalbant apie šitą dalyką. Dukra paaugusi, pamiršo apie brolio egzistavimą, net neįsivaizduoju kaip kokių 7 metų vaikui reiktų primint. ” Žinai, tu neatsimeni, bet tu turėjai broliuką, jis dabar negyvas. Pamaniau, kad tau primint reiktų” ir dar apsiverkt prie to paties. Fun, ar ne?
Draugas irgi turėjo broliuką, kuris pragyveno ilgiau, tačiau mažas mirė. Jis sakė prisimena kaip tada, po jo mirties mama jį apsikabino ir verkė (nors jam tada 5 buvo, tai koks skretimas turėjo būt, kad vis dar gerai atsimena). Nemanau, kad kuris nors iš tėvų norėtų nuolat savo skausmą kitam vaikui lieti. Iki šios dienos su dideliu liūdesiu prisimena.
