ouch, kalbat kaip mano direktorius Nors esu labai dėkinga jam už tai, ką pasakė, kai atėjusi dirbti susidūriau su kompanija laabai piktų ir daug vyresnių žmonių, kurie į mane žiūrėjo kaip į ką tik universitetą baigusią ir nieko apie gyvenimą dar nesuprantančia mergaitę. Direktorius pamatė, kaip po pietų pertraukos grįžau apsiverkusi ir pasakė: “šypsokis, šypsokis, šypsokis ir pamatysi, kaip laikui einant net pikčiausią veidą pakeis tokia pat šypsena.”. Šitas tikrai pasiteisino ir dabar darbe jau pustrečių metų jaučiuosi kaip namuose
Manau jūs visos teisios, jis pagrandukas, tėvai rūpinasi ir nori jam gero, o aš dar per mažai esu šalia, kad jie laikytų mane savo šeimos nare. Aš tiesiog taip buvau auginta, mano šeimoj visi mano draugai priimami kaip vaikai, todėl sunku suprasti ir persilaužti, kad gali būti kitaip
Stengsiuosi įrodyti jiems, kad nenuskriausiu ir pasirūpinsiu jų pagranduku
