Nerimas ir kaip su tuo kovoti

Siuo metu esu gan sunkiame gyvenimo etape. Emociskai jauciuosi visiskai issekusi. Skiriuosi su draugu, turiu darba pilnu etatu, studijuoju magistro studijose. Veiklu kaip ir yra pilna, taciau nekyla rankos nieko daryti. O nekyla del mano didziulio nerimo. Kiek save atsimenu, visad buvau linkusi prisigalvoti baisiausiu scenariju ir paskui bijoti. Bet dabar tai paumejo stipriai. Nuolat sau kartoju kad viskas bus gerai, isgyvensiu viena, susitvarkysiu su studijomis ir viskuo. Bet pastebejau kad nei 5 minuciu nebeistveriu nesustojus daryti to ka dariau ir nepakartojus sau to. Blogiausia, kad as pergyvenu ir del menkniekiu, kaip pvz, guliu lovoj kazka veikiu ir staiga pagalvoju kad va reikia nusipirkti nauja patalyne, reikia dazniau skalbti savaja nes palyginus su kitais esu didziausia nevala (patalyne siaip skalbiu kas dvi tris savaites, tai gal ir skaitausi nevala bet cia labiau apie ka kita). Ir taip del kiekvieno sudo, nerimas kamuoja ir del rimtu dalyku kaip studijos ir darbo rasymas, egzaminai, bet ir del menkniekiu, kad va neturiu ka apsirengti, niekas netinka parduotuvese, valgau nepakankamai sveikai, atrodau blogai, nenaudoju milijono priemoniu veido prieziurai, uz spinteliu pilna dulkiu o as neturiu jegu irnmotyvacijos ju issiurbti, reikia tvarkytis visus imanomus kampus nes neduok dieve kazkas ateis pagalvos kad as nesitvarkau.. nu juokinga paciai rasyti, bet taip yra. Situacija absurdiska, negaliu atsipalaiduoti susikaupti sukoncentruoti demesio ir pvz mokytis. Visa laika nervinuosi kokia as nepakankama visur. Dabar prisidejo ir tai, kad likusi viena nesugebesiu susitvarkyti automobilio (nelabai ka apie juos suprantu, daznai anksciau net negirdedavau kad kazkas negerai), esu negrazi, nemoku bendrauti, niekam manes nereikes, niekada neturesiu zmogaus, kuriam nuosirdziai rupiu, nepavyks sukurti santykiu kokiu noriu, niekam esu nereikalinga. Salia to atsiranda ir saves grauzimas kad buvau nepakankama santykiuose, tiek daug tikejausi, dejau vilciu, stengiausi, o visks griuvo, kito tokio nuostabaus zmogaus nerasiu. Apie skyrybu priezastis nesiplesiu, tik pasakysiu kad kito kelio nebera. Tas nerimas atrodo grauzia visada ir visur, pradejau tureti ir valgymo sutrikimus, nes pavalgius iskart save baudziu kad kam valgiau sokolada ar kad valgiau per didele porcija ar aplamai save grauziu kad isvis noriu valgyti vakarais. Minciu kratinys, bet taip jauciuosi.. gal galite patarti ka daryti? Kaip jus susitvarkete jeigu turite panasia situacija?
Del pagalbos nerasykite, jau pradejau bendrauti ir su specialistais, taciau norisi nesuzlugti ir likus viena su mintimis atrodo pasiduodu..