Socialinė fobija
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Dažnai pas mane tokia pasireiškia. Į meskit kokių nors nuorodų ar dar ko apie tai paskaityti, kaip šios Fb atsikratyti. Gal yra ir turinčių ją
Nu tiesiog reik daryt tai, ką bijai daryt ir tiek. Konkrečiai, ko bijai – tą darai.
Pati dažnai būnu tokiose situacijose, kai baisu paskambint pačiai ar pažindintis su naujais žmonėm, bet dažnai dėl pažinčių nepaeina, nes intravertiška prigimtis nenori naujų žmonių. Galiu teigti, jog su amžiumi šita fobija nyksta.
Aš ją turiu…
Perskaičiau internete,turbūt ir man tas yra…
Tai kas čia per fobija?
Kaip supratau baimė viešai kalbėti,būti stebimam,kalbėti telefonu,būti tarp žmonių.Na ,viskas kas susiję su žmonėmis ir bendravimu.Na ir pagal pavadinimą aišku.
bjaurus dalykas…baisiai visur varzo ir daug jegu paprasti visai dalykai reikalauja..
Kaip nefainai
Taip..sunku gyventi. O ypač, kai aplinkiniai to nesupranta, nes dažnai susiduriu su tuo, kad man sako ”neišsigalvok” ”tokių dalykų niekas nebijo”…tiesą pasakius tik dabar pati sužinojojau iš šios temos, kad tokia fobija dar ir aprašyta kažkur…visą laiką galvojau, kad čia tik aš tokia viena nenormali… Man tai be galo trugdo gyventi. Daug ką prarandu turėdama šią fobija.
Tai ko būtent jūs bijot? Ir kodėl?
man lygiai tas pats, jei kas svarbesnio naujas darbas, ar vaziuot kur susitikt, ar vel kas, nemiegu naktimis visiskai blaskausi, negaliu susikaupti, didele baime, na zdz apsikvailinu visada
..jei netureciau tokios baimes, galeciau tikrai daug ka nuveikti, o dabar paprasciausia bijau..butu daug lengviau..
Aš niekad neskambinu dėl darbo,tik cv siunčiu,negaliu skambinti.Kartais skambindavau,tai tiek laiko reikėdavo,kad susikaupt,tik šaltis kratė ir nervai ėmė.O kiti tokie mandri dar rašo MD,daug kur skaičiau,eikit pačios,būkit naglos,bet jei aš negaliu va šitaip… Jei pasakys,ko čia atėjai,tai daugiau niekur ir neisiu pati.Nemėgstu kai manęs kažko paklausia ir po to visi sėdi ir į mane žiūri,visada raudona pasidarau,kaip burokas,tad būnu dėkinga,kai niekas nieko neklausinėja Labai nepatinka dideli žmonių susibūrimai,tad visokie akropoliai tinka tik,jei kažko labai reikia.
Taip taip tai ir yra teisingai supratai.
Na man įkyrios mintys sakyčiau yra pvz : Einant gatve pamatau mašina ir aš kaip su ”žiūronais” žiūriu ir bandau pamatyti ar tik ten ne sėdi kas noras ir nestebi manęs arba jeigu pamatau, kad kasnors stebi, nužiūrinėja mane iškart pasimetu, nuraustu. Tai labai erzina nervina. O po visko grįžusi namo atsikvepiu nes ten niekas manęs nestebi nu krč man tai labai nepatinka. Aplamai dažnai pasimetu aš blaškausi sunku susikoncentruoti. Tikrai nemėgstu didelių susibūrimu, nekenčiu eiti į pasimatymus jei jau vaikinas sudomina tai taip sunku yra prisiruošti eiti į jį., tuoj galvosūkių pilna atsiranda kur būsim ( kad niekas nematytų labai ) ką veiksim? kaip pati atrodysiu… pilnas komplektas kompleksų ir nebesuprantu pati kokia aš asmenybė esu, vis norisi to saugumo. Sedėjau daug metų patogumo zonoj, bet kaip atsibodo sedėti išėjau iš jos ir prasidėjo visa šita painiava. Nebesusitvarkau su savim net pastebiu kad geros motyvacijos reikia.
Man irgi gyvenimą trumpina ji ;//
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
