Nepakovosit žinokit. Ir aš tokį turėdavau. Išvaro baliavot ir visai nebesvarbu nors aš ir kruvinom ašarim maldaudavau susitikt ar nebegert ir važiuot namo. O paskuj kitą dieną išvis mane ignoruodavo- atseit užsišikęs… tai kai parašydavo aš jau nebenorėdavau pyktis ir atleisdavau, nors viduje labai kentėjau. Taigi vieną kartą trūko kantrybė ir palikau aš jį.. draugavom beveik 3metus irgi. Tada praėjo kelios dienos. Aš buvau į mokslus išvažiavusi į Villnių, o jis gintąjam mieste už 80km. Taigi aš jam ir sakau: jei nors kiek esu tau brangi ir gailiesi dėl to kas įvyko, atvažiuok šį vakar pas mane. (Aš jau buvau pasiruošusi taikytis ) taigi parašiau vakarienę, nusidažiau plaukus, išmirkau vonioj, pasidariau manikiūrą ir laukiu jo su taurėm… atėjo 11val vakaro. Beveik praradusi viltį parašiau jam: tai kur tu? Atrašo: išvažiavau su draugais į kauną į oro uostą draugo grįžtančio paimt… va tada man viskas užsirišo. Nieko nebeatrašiau, išgėriau tą šampaną ir nuėjau miegoti. Gal 3 ryto gavau iš jo sms: pyksti? Nieko nebeatrašiau nes tiesiog trūko žodžių. Kitą dieną facebooke mačiau prisikėlęs nuotraukų bet nieko man nerašė ir aš nieko neberašiau. Taip praėjo mėnuo, su juo nebebendravau, už tai atsirado kitas žmogus mano gyvenime. Nusistatėm statusą facebooke kad esame pora. Ir žinokit nesumeluosiu sakydama kad nepraėjo nė 10min po to kai sulaukiau jo skambučio… verkė, sakė taip gailisi, kad aš nedurniuočiau, sako negi mano mažutė su kitu miega ir taip žinokit neatstojo gerą mėnesį. Naujam draugui nieko nesakiau, bet sužinojęs kad bendravau su ex labai įsiuto(iki šiol prikaišioja) esame kartu jau 2metus.. taigi išvada tokia vienintelė ir teisingiausia: supras, kai praras… autore, ir aš jį laba mylėjau, bet atėjo diena kai supratau, kad reikia mylėti ir save. Stiprybės jums.
