Ar tai meilė ar tik prisirišimas
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Su vyru kartu esame daugiau nei 7 metai, iš jų virš metų vedę. Kaip ir viskas gerai, žinoma, pasitaiko – pasibaram, bet šiaip gyvenam draugiškai. Mus aplinkiniai visada laikė ir laiko idealia pora, kad mokame viens kita draugiškai per dantį patrauktį, prie kitų, niekad nesibaram ir santykių nesiaiškinam. tad aplinkiniai galvoja, kad mes tiesiog skirti vienas kita. Tačiau…. prieš jam pasiperšant man, buvom stipriai susipykę, jis išėjo iš namų. Sunku buvo, bet atlaikiau didvyriškai. Kai “ataušo” jis paskambino, kad pakalbėti, kalbėjome kasdien visą savaitę. Kol susitaikėm ir atrodo viską išsiaiškinom, kas kaupėsi per tiek metų. Tačiau jo vienas pasakytas sakinys, ar gal teiginys, man vis nedavė ramybės,” ką mes turime bendro?” Iš kart pamaniau, kaip jis drįsta to klausti, po tiek metų kartu, negi nieko nėra bendro? Tuo metu gyniausi, kad kažkokia nesamonė, kad turime iš ties daug bendro. Tačiau kartais grįžta minstys į tą vakarą. Ir galvoju, kas tarp mūsų bendro? Iš ties nedaug, žinoma per tiek metų turime bendrų draugų, kurie yra nuostabūs. Tad man įdomu, ar jums ilgai draugavusios kyla tokie klausimai? Ar su savo vyrais, draugais po daug metų kartu bunat tikrai dėl to, kad mylite, ar dėl prisirišimo, daug kartu praleisto laiko, bendrų draugų. Ar iš tikro, turite daug bendro, supanašėjete, esate viens kito antroji puselė? Iš tikro sunku, sau užduoti tokius klausimus, dar sunkiau, į juos rasti atsakyma. Su draugėmis to aptarinėti nenoriu, nes jos visad žino, kad aš esu stipri ir niekad neverkšlensiu.. Tad klausiu Jūsų. Ačiū.
As visada ieskojau daugiau maziau tik i save panasiu.. Priesingybes niekada netrauke, nes anksciau ar veliau islenda interesu nesutapimas ir tai vargina(: bet jei jus tiek daug metu pragyvenote graziai sutardami tai matyt, kad tas bendrumas ne svarbu jusu atveju (:
O siaip idomu, apie vaikus negalvojat? Tiesiog kartais ateina laikas, kai kazko truksta, o atsiradus maziukui vel prasideda naujas ir labai dziugus etapas.
is tikro tai as nenoriu vaiku, man jau netoli 30, bet kazkaip motinystes jausmas dar neapsireiskia kalbejau apie tai su mama, sakau, kodel visos nori vaiku ir jau turi, o as vat – nenoriu
na negi nikas neturi apie save ka papasakoti, patarti?
as turiu ka papasakoti…atsiradus mano dabartiniam vyrui, neskraidziau padebesiais, nejutau drugeliu, o leidausi buti mylima, pyktis irgi nesipykom, visi po siai dienai laiko idealia pora, bet bet bet….po 6 metu kartu (is ju 4 metai santuokos) as nebezinau…atsirado zmogus, kuris ziauriai panasus i mane, daug bendru interesu, pradejau lygint, supratau, kad prie vyro esu pripratusi, jis man labai geras draugas, sunku net pagalvoti, jei reiktu rintis, ar geras draugas ir pripratimas, ar tokia pat siela ir aistra…sako su tokiu pat kaip tu gyventi irgi sunku, priesingybes traukia (cia mano vyras-mano priesingybe)…vis laukiu kada pastosiu ir pereisim i kita etapa su vyru, kad dingtu visos abejones, nes beje kaip dabar pagalvoju, tai kazko bendro su vyru irgi mazai turim..
Halinka, kaip suprantu Jus turite kazkokia simpatija? Kuri yra panasus i Jus? AS siuo klausimu esu kategoriska, niekada neisduosiu. Gali apimti silpnumo akimirka, bet tik trumpa. Flirtuoti moku ir megstu, bet del to su vyru niekad nesipykom. Jis ir pats zino, kad mano liezuvis, tai mano jega Tiesiog, kai kartais pagalvoju, kad musu skirtumai nera tie, kurie jungia mus. Charakterio savybes panasios, nors as labiau uzsispyrusi. Niekada negaliu atsiprasyti, as gailesiuosi, pradesiu kalbeti, bet atsiprasyti – negaliu. Nors daugelyje situaciju, bandau apversti situacija, taip, kad ne as kalta esu (vis ta iskalba). Taciau, muzika skirtinga, pomegiai skirtingi, net supratimas apie daugeli dalyku skiriasi. Zinoma, tai netrugdo gyventi…
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
