Draugai, draugai, vienatvė
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveiki,
taigi visiškai praradau viltį begyvent… Viskas atrodo nesiseka, na gal sektis ir sekas, mokslų atžvilgiu ir panašiai Bet vaaa, kas svarbiausia, kad neturiu visisškai draugų va šioje srityje yra tartum užkeikimas..nors ir jų ieškau, bandau užmegzti naujas pažintis, bet niekaip neišeina, o ir mano laikomas geriausias draugas su manim galima sakyt išvis nebebendrauja, susirado kitų draugų, kurie jam pasirodė linksmesni, įdomesni, tad aš tapau niekam nebeįdomus…
Dar kas glumina, kad būnant tokiom situacijom, kai tarkim į mokyklą ateina koks naujokas (na srautais vistiek einam, ten kartu būna lietuvių, matematikos ir panašiai, tai tenka susipažint, tai va kiti mano bendraamžiai iškarto susipažįsta, užmezga geras pažintis, o aš? aš tiesiog lieku vos ne taip, kad ignoruojamas, su manimi atrodo, kad nenori nieks bendrauti, ar net piktai žiūri, lyg aš bučiau kitoks išore.. Net nežinau, kodėl mane pirmą kartą žmogus matantis jau atrodo nebenori bendraut.,nors būnu tikru savim tai dar labiau žudo, kad būnant savim man nesiseka susibendrauti/bendrauti,.
Dar tarkim, kai kokį draugą pakviečia į tusą ar ką, tai baisiai pavydėt pradedu ir tokia neviltis apima, atrodo aš bendrauju tiek pat, bet manęs vis tik nepakviečia. Taigi va, rašau apimtas vienatvės… Nebežinau, kaip elgtis toliau, nes ši problema baisiai mane graužia iš vidaus…
Esu vaikinas man 17 metų, esu iš nedidelio miestelio, panelės taip pat neturėjęs.
Prašau, pakelkit temą kas užsukat, man verkiant reikia jūsų patarimų. Širdingai AČIŪ.
Gal trūksta akių kontakto
Ką tu turi omenyje?
Viskam savas laikas
Manau, tas savas laikas – draugų turėjimas ar suradimas jau turėtų būti dabar
Bent jau pirmas etapas.
Kas sakysit, kad išvažiuosiu studijuot ir atsiras draugų, tai šitas manęs nelabai įtikina. Nes dalyvaudavau anksčiau susibūrimuose mokinių, partnerysčių visokiausių, tai ir ten sunkiai sekdavosi.
Manau, mielas anonime, kad draugų galima rasti pagal pomėgius. Sakykime, jei žmonės mėgsta stalo tenisą, jie buriasi į savą ratelį. Jei mėgsta rašyti, sėdi ir rašo į kažkokį tinklapį, ten susipažįsta su kitais asmenimis. Vienas iš sprendimų galėtų būti atrasti savo pomėgį ir bendrauti su tais, kurie tai taip pat mėgsta.
Be to, pagal beimančią nusistovėti tvarką, mokyklose turėtų būti psichologas. Tad visada galima ramiai pas jį nueiti. Nemanykite, kad čia kokia gėda. Aš metus pas mokyklos psichologę vaikščiojau, kai stogas važiavo įjungęs penktą pavarą. O dabar mes esame puikios draugės ir kartu geriame arbatą bei valgome saldainius. Na, o jei pas Jus nėra psichologės, rašykite man ;D Aiškinsimės, kas čia per bjauri visuomenė. Kartais juk mes patys savo keistenybių nepamatome, o žmogus iš šono jas pastebi gana lengvai.
Dieve, man lygiai tas pats ir nežinau kaip man jaustis. Kartais nerūpi, o kartais labai pykstu ant savęs.
Hmmm, tas ir yra, kad kažkokio išskirtinio pomėgio nėra pas mane, tikrai nėra kažką ką tikrai dievinčiau… Kolkas tiesiog man patinka mokytis, kad ir ne geriausiais pažymiais, nu bet patinka, kai tuo tarpu kiti per pamokas šūdą mala, aš bandau kažką išmokti, nes man tai įdomu.
O tikrąjį pomėgį sunkiau atrasti, kad esu visiškai vienas, nes tie kurie jau grupelėse, jie metasi pinigus, skiria lėšas, kad nuvažiuot į kitą miestą į treniruotę kokią ar ką
Su kasku mokykloje vistiek bendrauji. pasiulyk pats po pamoku ka nors nuveikti, pats pakvies kitus kur nors
Na keliais žodžiais persimetu, bet ir tai tie žodžiai apie mokslus..,Dėl pakvietimo, tokių dalykų nebebūna, nes visi jau turi savo “chebrą” todėl po mokyklos su ja ir išeina, tai žinoma tas žmogus rinksis tą chebrą, nei, kad su manim susitikt ir dviese vaikščiot… plius aš kažkaip pajaučiu, kai žmogus su manimi atšiauriai bendrauja..
zinok, ne tau vienam tokia situacija..
Aš irgi visad būdavau daugiau mažiau viena, neturėjau savo kompanijos, su vaikystės draugėmis ryšiai nutrūko. Būdavo ir liūdnų, ir gerų dienų. Kartą supratau, kad su vaikinais daug lengviau bendrauti ir kad man jie labiau patinka ;D Tada atsirado problema, kad jie lengvai įsimylėdavo… Ir niekaip nepavykdavo priklausyti kokiai kompanijai. O tada Dievas man leido suprasti, kad veikla, kuria geriausiai sugebu užsiimti, yra skirta vienam. Esu 23 m. ir manau, kad tau dar reikės ne vienerius vienišokus metus nugyventi, kad suprastum, jog kažką tikrai miela veikiant ir tai rodant pasauliui, atrandi artimų sielų. Imkis kažko, ieškok pomėgio, dėl kurio taptum išskirtinis. Mokykis šalių sostines, skaityk apie mašinų variklius, piešk lape grafiti ar dar ką – reikia bandyti ir bandyti, ir bandyti, kad atrastum tai, kas tikrai įdomu.
Nu blemba, aš dvi kates turiu ir jos man geriausios draugės. Gal ir tu kokią priglausk jei turi galimybę?
Mazojimi, man irgi su vaikinais smagiau, bet tokios problemos, kaip Tau, nėra ir nebus, nes atrodau kaip iš plytos gavus
Na gal viso ko kaltininkas yra tai dar, kad aš nesu iš drąsiausiu baxurų, esu ramesnio būdo, drovesnis, bijau klysti.
Ir nereikia būti drąsiu, kad rastum tai, ką tau patinka veikti. Nedrąsūs žmonės yra introvertai, jiems reikia veiklos tam, kad jaustųsi laimingi ir mėgautųsi gyvenimu. ;]
O tai negi taip niekas nedomina? Tau dar tik 17, turi daug gražaus laiko visko išmėginti, gal kas patiks. Beje, koks miestas?
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
