Aš irgi visad būdavau daugiau mažiau viena, neturėjau savo kompanijos, su vaikystės draugėmis ryšiai nutrūko. Būdavo ir liūdnų, ir gerų dienų. Kartą supratau, kad su vaikinais daug lengviau bendrauti ir kad man jie labiau patinka ;D Tada atsirado problema, kad jie lengvai įsimylėdavo… Ir niekaip nepavykdavo priklausyti kokiai kompanijai. O tada Dievas man leido suprasti, kad veikla, kuria geriausiai sugebu užsiimti, yra skirta vienam. Esu 23 m. ir manau, kad tau dar reikės ne vienerius vienišokus metus nugyventi, kad suprastum, jog kažką tikrai miela veikiant ir tai rodant pasauliui, atrandi artimų sielų. Imkis kažko, ieškok pomėgio, dėl kurio taptum išskirtinis. Mokykis šalių sostines, skaityk apie mašinų variklius, piešk lape grafiti ar dar ką – reikia bandyti ir bandyti, ir bandyti, kad atrastum tai, kas tikrai įdomu.
