14-15 metų domėjausi tik vokiečių grupe Die Toten Hosen, vokiečių kalba ir visada žiūrėdavau tik vokiečių TV kanalus. Kai išgirsdavau mieste ką nors kalbant vokiškai, mane apimdavo euforija. Mokykloj vokiečių kalbos pamokos būdavo mėgstamiausios, ir prašydavau, kad mokytojas per dainų klausymo laiką paleistų grupės Die Toten Hosen dainas. Tokiais atvejais išvis būdavau pats laimingiausias pasaulyje žmogus . Mano klasiokai kartais man laidydavo replikas apie Die Toten Hosen ar vokiečių kalbą, tai būdavo labai smagu. Žiūrėdavau muzikinį TV kanalą kasdien ir vesdavau statistiką, kurią tiksliai valandą, minutę ir sekundę parodė Die Toten Hosen klipą. Mokėjau visus dainų tekstus atmintinai. Turėjau sąsiuvinius, į kuriuos rašydavau visokią statistiką apie muzikinius konkursus ir tt. Mano klasiokai prašydavom kad padėčiau jiems paruošti vokiečių k namų darbus ar padėčiau, paaiškinčiau gramatiką, tai tada jausdavausi dar laimingesnė nei paprastai
Tais laikais dar internetas nebuvo taip lengvai prieinamas, kompiuteriai buvo tik nedaugelio paauglių namuose. Nebuvo piratinės muzikos, video, nebuvo youtube. Vienintelis būdas pamatyti Die Toten Hosen muzikinius klipus buvo per televizorių. Jis visada būdavo pas mane įjungtas, kai parodydavo klipą, tai, aišku, man būdavo didžiausia šventė. Žinodavau, kada bus tos laidos, per kurią parodė klipą, kartojimas, ir tada bėgdavau iš pamokų į namus, kad galėčiau dar kartą pažiūrėti. Mano šeima buvo neturtinga, neturėjo video kasečių grotuvo. Kai sužinodavau iš anksto, kad rodys kažkokią laidą apie Die Toten Hosen, prašydavausi į svečius pas savo klasiokus ar mamos draugus, kurie turi video grotuvą, kad galėčiau įsirašyti į tuščią kasetę. Paskui tas įrašytas porą kasečių visur nešiodavausi, jeigu kartais žmogus, turintis video grotuvą pakviestų į svečius, kad galėčiau žiūrėti. Atsimenu, didžiulė nelaimė buvo, kai su mama nuėjom į svečius pas jos draugę, ten buvo grotuvas, o aš neturėjau kasečių .
Kaip minėjau, piratinės muzikos irgi nebuvo. Ir CD grotuvai nebuvo taip paplitę, turėjau tik kasečių grotuvą. Eidavau į muzikos parduotuves ir ten ieškodavau Die Toten Hosen kasečių. Pirkdavau jas už dovanų gautus pinigus, per visokias šventes. Kasdienybėj, mano visi sąsiuviniai buvo apklijuoti Die Toten Hosen nuotraukomis, kurias iš interneto atspausdindavo klasiokė, ir stengiausi, kad mano drabužiai būtų panašūs į tuos, kuriuos mačiau Die Toten Hosen klipuose, ar kad jie kaip nors būtų susiję su Die Toten Hosen ar Vokietija. Būčiau bet ką atidavusi už Die Toten Hosen marškinėlius.
Žodžiu, buvo nuostabūs laikai, visada jaučiausi laiminga, išksyrus tuos kartus, kai jaučiausi dar laimingesnė Gyvenimas buvo nuostabus, prasmingas ir turiningas, nes galėjau domėtis šiais nuostabiais dalykais. Kalbėdavau apie juos su visais, visur ir visada, dabar manau, kad kitiems tai atsibosdavo, bet tais laikais aš net nežinojau, kad jiems gali atsibosti. Žinodavau visus taškus mieste, kur pardavinėjami vokiški žurnalai, nuolat važinėdavau jų aplankyti. Sugebėdavau įsiprašyti pas visai nepažįstamus žmones žiūrėti video kasečių, man nebuvo jokių ribų
