Kaip atsikirst prasinetojoms?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos.Studijuoju,tai reikia daug darbu padaryti. Dabar praktika, tai ir praktikos darba aprasyt reik. Kadangi gerai mokausi. Tai atsiranda tokiu ale draugiu, kurios ” gal gali atsiusti savo darba paziuret kaip pavyzdi, nes nzn ar teisingai rasau”. Butu negaila, jeigu zinociau kad vos ne identiska darba paraso. Ta prasme rasymo stilius toks pats. As vargstu ,galvoju kaip rasyti, nes ne taip ir lengva be pavizdinio rasyti.O jos matai ir praso, kad atsiusciau. Nori kuo lengviau praslyst. Nes nereiktu galvot kaip cia aprasius. Esu jau nudegusi su siuntimu.Todel ir nesinori siusti.
Kaip tokioms atsakyt. Nesinori piktumu ten rasyti.
nesiusk ir tiek. neprasys tada. pasiusk susidraugauti su aukstesniu kursu studentem arba sakyk as dar neparasiau.
TAIP IR SAKYK ”nesupyk,bet keleta kartu buvau nudegusi su tuo siuntimu,tad daugiau nebenoriu”
parašyk,kad dar nebaigiau
Neatrasyk viena karta, tai daugiau ir nebeprasys
man vieną kartą buvo, kursiokė prašė ir nusiunčiau, o ji kitą dieną atėjo su lygiai tokiu pat darbu, įsivaizduojat net pavadinimo nepakeitė, bet kadangi aš savo darbą jau buvau praeitą paskaitą dėstytojui parodžius tai žinojo, kad čia ji copy paste nuo manęs. nuo to laiko tiesiai šviesiai sakau, kad nesiųsiu, nes aš lygiai taip pat iš nieko negavau, o dariau pati.
Būdavo viena grupiokė tai mes visada susisiųsdavom, apsitardavom, o kitiem špyga
man ir taip buvo, nuo to karto nebesiunčiu
Visad siųsdavau- negaila. Nebūtina visą darbą, tiesiog pvz, ištrauką ar turinį. Nežinau kaip kitur, bet pas mus labai nemėgo tokių nesidalinančių
Parasyciau nauja dokumenta, virseli gera ir antram lape trolio veida ideciau ir nusiusciau
Niekas nemėgsta tokių užsispaudėlių ir aš siunčiau ir kai man reikėjo siuntė. Ir ką, visi laimingai pabaigėm
Nemėgsta ir pas mus, bet ar normalu yra, kai įdedi tiek darbo, o kažkas kitas tept lept nusirašo ir gauna gerą pažymį už TAVO pastangas?
Prašo ir manęs, bet aš mieliau paaiškinu, kaip daryti, nei siunčiu savo darbą. Kai parašo su prašymu, kad atsiųsčiau darbą kaip pavyzdį, atseit, tik pasižiūrėti, tai visada atrašau “aš galiu viską tau nuosekliai paaiškinti, kaip ką daryti, bet savo padaryto darbo tikrai nesiųsiu”. Dažniausiai atsakymas būna “ačiū, nereikia”, nes tokie žmonės darbų niekada nedaro patys, tad ir tas paaiškinimas jiems nereikalingas.
Gerai, kai visi draugiškai dalinasi, tada ir aš mielai pasidalinu. Bet kai visoje grupėje (grupė maža) yra tik du žmonės, kurie kažką daro patys, tai nieko faino… Tada mes dviese tarpusavyje ir pasidalinam. O kitiems, kurie nurašys ir net ačiū nepasakys, siųsti tikrai nesiruošiu.
Tai negaila butu pasidalint. bet kai zinai kad tavo darbas apeis puse kurso. ir visos tokiu pat stilium parasys. ir tu niekaip destytojai neirodysi kad tu tai pirmoji parasei.Po to per gera sirdele turesi dar sedet ir antra karta perrasyt ta ka tu saziningai dirbai ir rasei.
kažkada draugas prašė grupioko darbo ir jis atsiuntė, atsidaro o ten per visą ekraną špyga blem kaip juokiaus ir kaip galima pykt kai neduoda tokiu atveju
Oi aš tokiom mėgdavau primeluot visko prigalvodavau. Ypač užknisa tos kurios nėra tavo draugės, o dar labiau užnisa kai pats niekada neprašai o taves visad prašo. Aš geriau išvis su tais prašinėtojais nedraugausiu
turbut gera grupe jusu, kai visi stengiasi ir tik pasiziurejimui tikrai praso. o pas mus tai daugiau kaip puse kursiokiu nori praslyst .
Buvo nusiunciau. tai parase visus tokius pat pavadinimus. stilius toks pats rasymo,tik kad jos problema kitokia buvo. Ir dar pusei grupes giriasi , o as parasiau per pora valandu. Visos klausineja,kaip tu cia taip. O ji sako nu tai kazkaip sugalvojau. O sitas darbas destytoja dar pati minejo kad tikrai sunkus, nes rasymo pavyzdio nera,turejot sugalvoti kaip rasyt patys. bendrai nieko dorai neaiskino. kelias dienas prasiknisau prie jo.
Ir gali po to siust?
Tuomet tiesiog tiesiai šviesiai pasakai, kad nesiųsi ir, kad daugiau neprašytų čia labai nuo grupės priklauso
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
