Labas vakaras. Žinau jūsų reakciją – dauguma skanduos didingą žodį “fake”, nes istorija kaip ištraukta iš pigiausios muilo operos. Tačiau tikiuosi, kad atsiras panelių, kurios nuoširdžiai patars. Dievaži, pati neįsivaizduoju, kaip dar pakankamai racionaliai galiu dėstyti mintis… Taigi pradėsiu nuo pradžių:

Vaikinas prieš porą mėnesių buvo išvažiavęs į Angliją pas savo giminaičius, taip pat aplankyti draugus, linksmai praleisti laiką dviems savaitėms. Kadangi negalėjau kartu vykti, nes turiu slaugyti sergantį giminaitį, ramia sąžine jį išleidau, nes jis buvo tikrai sąžiningas žmogus (bent tokiu apsimetė), buvo dėmesingas ir t.t.

Anglijoje jis nenustojo man rašyti, vos ne kiekvieną žingsnį man pasakodavo per skype, rodydavo nuotraukas, tiesiog norėdamas pasakoti, kaip jam smagu. Kalbėjo, kad pasiilgo, kad kai grįš – nepaleis iš glėbio (dabar šie žodžiai graudžiai juokingi). Kol galiausiai, kai vyko jo išleistuvės, dingo kaip į vandenį. Atsirado tik iš ryto, teisindamasis, kad buvo girtas ir tiesiog “pamiršo” man parašyti. Patikėjau, ir nepykau. Tačiau viskas tuo nesibaigė. Grįžus jam į Lietuvą, susitikome, taip pat buvo jo draugų. Buvo vakarėlis, vyriška kompanija išėjo parūkyti, o aš likau su merginomis. Tačiau kažkokia kvaila nuojauta mane kankino, todėl nusprendžiau paskaityti jo žinutes. O ten ir buvo… kalbos, koks smagus vakarėlis (tos išleistuvės), kad kažkokia mergina prie jo lindo, graži. Supratau, kad nereikia vynioti į vatą, ir su juo pasikalbėti, kai kompanija išsiskirstys. Tą ir padariau, vos “ištaikiau” progą.

Paklausiau jo, ar kas nors tada buvo, dėl ko man būtų pikta ar skaudu. Tada jis ir papasakojo… Kad viena mergina (toji gražuolė), lindo prie jo, bandė pabučiuoti, tačiau jis ją atstūmė. Patikėjau.

Ir štai, praėjo kelios savaitės, o ji jam paskambino… Vaikinas jau neturėjo išeities, tik man papasakoti, kas įvyko – ji pastojo nuo jo. Iškart trenkiau durimis iš mūsų buto, kurį kartu nuomojomės, išsikėliau pas tėvus. Jau nebeturiu jėgų ir verkti, tiek emocijų… Nežinau net, kur jas dėti. O jis man toliau rašo, atsiprašinėja, sako, kad tai buvo eilinė silpnumo akimirka, kad jis tiesiog (!) negali gyventi be sekso ir jam be manęs buvo labai sunku. Žadėjo net tos merginos paprašyti darytis abortą, jei tik jam atleisiu.

O atleisti nenoriu… Tiesiog išsikalbėjau jums, ir tikiuosi bent kažkokio gražesnio žodžio. Nes draugės (jei jas taip galima pavadinti) tik ir sako, kad pati esu kalta, durna ir t.t. Artimiesiems nenoriu sakyti – gėda…