Tikrai žiurkėnai netriukšmingi. KAI KURIE. GAL maniškiai visi sukdavo ratą naktimis (kad ir sutepsi, vis vien girdisi, ypač jei koks šiaudas įsipina į ratuko virbus), taip pat jie mėgsta graužti grotas Labai. Graužia, kol nenugraužia visų dažų pasiekiamose vietose. Ir nesvarbu, kad ant grotelių speciali kreida kabo, ją apeina šaunuoliai ir toliau grotų koncertą varo
Kas dėl priežiūros, tai narvą tikrai nesunku išvalyti, su akvariumu turbūt sudėtingiau bus, išplauti ir pan, o tai reik daryt gana dažnai, tarkim 3x į dvi savaites. O jei prastai ar retai plausi – atsiras ir kvapas šiaip normaliai prižiūrint beveik absoliučiai jokio kvapo nebūna. Pati auginau ir džiungariukus ir sirijos. Džiungarytę prisijaukinom, tai nesikandžiodavo, būdavo ant rankų lyg ir meili, miegodavo rankovėse, sėdėdavo ant peties, aki po namus vaikščiodavom, valgydavom vieną sumuštinį kartu bet iš charakterio vis tiek matės tokia pikčiurna, nepakanti, kaip degtukas, net iš giliausio miego prabusdavo vidury dienos, jei išgirsdavo, kad bent pirštu jos maistą lieti, šokdavo kaip kovinis šuo, įsikabindavo į pirštą ir nepaleisdavo net kratoma
Sirijos visai kitokie žiurkėnai – jie lėti, ramūs, minkšti faini pūkuotukai. Leidžiasi visaim niurkomi, minkomi, bet.. kažkokie jie tokie kaip mėmės – žiūri tom akutėm – o jose – nieko. Aišku labai visus savo sirijus mylėjau, bet sakau, džiungariukai labiau su charakteriu. Bet juos ir prisijaukint sunkiau. Sirijos kaip paimsi ant rankų taip ir nesikandžioja jie niekada, geri, meilūs, paprasti, net nežinau
