Ar daug juokiatės?

Turbut nuo daug faktoriu. Be pagrindas charakterio formuojasi ankstyvoj vaikystej. Jei tevai buvo atsipute, linksmi, tai toks ir vaikas bus. O jei griezti, net jei vaikas budamas kazkoki bajeriuka is mokyklos pasakysi, tai surauktu snukiu paziures kaip i durneli, tai ir vaikas toks suauges bijos reikstis, nes atminty uzsifiksave, neigiamas atsakas i tai. Ir reti atvejai, kai vaikas priesinasi ir maistauja bandydamas apgint ta, kuo tiki, nes tarkim draugai megsta ta savybe ir pats galvoja, kad cia ok.

Budama jaunesne daug juokdavaus.. pasiilgstu to. Keista kaip su laiku viskas keiciasi

Taip, as daug juokiuosi. I daug ka ziuriu su humoru. Nebijau ir is saves pasijuokti. Taip pat megstu prajuokinti ir kitus, malonu buna.

Kai esi jaunas daug dalyku juokingi ir linksmi atrodo. Bet ziuriu su metais komedijos tampa vis maziau juokingos, nes per ilgai gyvenai ir i viska kitaip ziuri.

Taip, daug juokiuosi. Mano tėvai beveik pensininkai daug juokiasi. Su metais labiau vertinu linksmus žmones ir juoką.

On 2024-02-05, 10:45 Anonymous said

Aš irgi norėčiau juoktis, bet kad nepavyksta.

Kodel nepavyksta?

Beveik niekada.

Daaug. Esu linksmas žmogus ir aplink mane daug linksmų žmonių. Na bet humoras man labiau patinka toks inteligentiškesnis, su paslėptomis ironijomis ir prasmėmis. Apskritai gyvenimas pats iš savęs pilnas ironijos kuri tokia absurdiška, kad juoką kelia😃

Kompanijose juokiuosi daug nes renkuosi bendrauti su tais žmonėm, su kuriais man įdomu, gera, kurių humoro jausmas man patinka.
Labai vertinu žmones turinčius gerą humoro jausmą, pozityvų požiūrį į gyvenimą ir turinčius aukštą emocinį intelektą, jeigu galima taip pavadinti. Manau, kad ir pati tokia esu (bent jau girdžiu iš aplinkos). Tai nereiškia, kad su artimais draugais nekalbam rimtom temom ar apie nemalonius išgyvenimus. Bet bendrauti su pasijuokti iš savęs, po gyvenimą su šypsena einančiais žmonėmis, yra maloniau ir lengviau.

Nesijuokiu daug tada, kai esu įtampoje, dažniausiai darbe, bet ir tai, sunkiom dienom primenu sau, kad dauguma įtampą keliančių dalykų ilgainiui nebeturės prasmės, ir gadintis sau dėl to nuotaiką neverta. Sunkiom dienom pasakau sau sustoti, kvėpuoti, nusišypsoti, pažvelgti į viską su dalele humoro, ir man tai visada pakelia nuotaiką.

Su metais aišku juokiesi mažiau, bet stengiuosi rasti progų pasijuokti. Taip su metais darosi nejuokingos komedijos, kuriuose kažkas eina užkliūna ir pagriūna. Tačiau kartais žiūriu ir lėkštokas komedijas, kad pralinksmėti.
Man geriasias receptas: bendrauti su tais žmonėmis, kurie patys mėgsta pasijuokti, vaikais ir jaunais žmonėmis.

Anonymous

Su metais aišku juokiesi mažiau, bet stengiuosi rasti progų pasijuokti. Taip su metais darosi nejuokingos komedijos, kuriuose kažkas eina užkliūna ir pagriūna. Tačiau kartais žiūriu ir lėkštokas komedijas, kad pralinksmėti.
Man geriasias receptas: bendrauti su tais žmonėmis, kurie patys mėgsta pasijuokti, vaikais ir jaunais žmonėmis.

ta irgi pastebejau,kad su metais komedijos tampa nejuokingos, kas kazkada atrode romantiska, juokinga, dabar atrodo red flag’as ir nejuokinga. Bet kompanijose daug juokiuosi ir juokauju, su vaiku juokaujame…

Mėgstu juoktis, bet tikrai juokiuosi nuoširdžiai ir iki ašarų, daug mažiau nei vaikystėje ar jaunystėje. Mėgstu pajuokauti, priversti nusišypsoti kitus, bet pasiilgstu to laisvo ilgo juoko kai užkreti tuo juoku kitus, ir kai net pirštas parodytas sukelia juoką, jo būna ir dabar, bet tik kartais.