Išėjimas iš tėvų namų
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Visiems ateina tas laikas, kai reikia palikt tėvų namus ir pradėti naują gyvenimo etapą. Ar jums buvo sunku? Aš suprantu,kad taip turi būti, bet vis vien skaudu palikt tuos namus,kuriuose nuo gimimo užaugau.. Atrodo,kad tik dabar suprantu ir pastebiu kaip kiekvienas kampelis man šiuose namuose brangus.. Bandau vis susigyventi su šia mintimi. Papasakokit savo patirtį šia tema
As tai kai kroviaus daiktus prisimenu, pasileidau muzika ir viska i lagamina kraunuos ir asaros tik byra…. Atrodo kraunuos daiktus, mylimas katinukas ateina, kniaukia, lyg suprasdama kas vyksta…. Ir atrodo jog turiu visa savo gyvenima i lagamina susikraut… Eeh bet poto pripranti, aisku pasiilgsti kai su mamuku pachatini(seimos nemaciau beveik 5 menesius ) bet atsiranda savos veiklos ir neber laiko galvot.
kraunantis viską tai man kažkaip viskas ok buvo, bet išvažiuojant tai žiauriai verkiau iš tiesų…net pagalvojus graudu darosi, nors miegu tėvų namuose, savo lovoj dabar
mano isejimas is namu buvo pirmas ir toks ilgesniam laikui tai pusei metu isvykimas i norvegija ) o kaip liudna buvo palikt namus kiek asaru nubraukiau sunku buvo tikrai bet tik laiko klausimas cia, viskas paskui susitvarko dabar esu namuose atostogauju dar savaite busiu mmmm kaip gera cia p
Nesu sentamentali, tai išsikraustymo nesureikšminau ir tiesą pasakius, nelabai ir pamenu pačio proceso. Dar kaip tik tą vasarą mama išvažiavus dirbti buvo į kitą miestą, retai namie būdavo, tai realiai ir taip jau tada viena gyvendavau, turėjau patirties ir tvarkant pinigus, tai kažkaip šoko jokio nebuvo. gyvenu atskirai du metus, vasarom grįžtų kiek ilgiau į namus, o taip per menesį keletą kartų parvažiuoju į juos. Na, man labai tinka taip, nenorėčiau grįžti gyventi į tėvų namus, nors ir gerai sutariam ir gan artimai bendraujam.
Jei autore nesupyks noreciau merginu paklausti kiek jums metu buvo kai isejot gyventi is tevu ir apsigyvenot su vaikinu?
man tai 19 buvo
Net nepamenu kaip ten kas buvo,bet ir taip jau praktiskai pas drauga gyvenau,kai nereikdavo i darba,o kai reikdavo,tai ryte 9 val iseidavau ir vidurnakti gryzdavau pernakvot.o issikrausciau 19m budama.tevam pasakiau paskutine minute.
Man visai nebuvo sunku,kaip tik senai nroejau iseiti is tevu,jau budama paaugle sakiau,kad kai sueis 18 ir iseisiu.
Isejau pabaigus mokslus , 19m.
Pradejau dirbt,periskeliau i dideli miesta,apsistojau pas dede,bet ir dirbu ir savarankiskai gyvenau ir nuoma mokejau ir valgyt gaminasi,zodziu pati sau gyvenau.Poto isejau su vaikinu gyventi kuri laika,o poto atskirai viena.
Ir galutinis dabartinis variantas – pas tevus. Dabar ieskausi vel kazko atskirai,nes nenoriu su tevais gyventi,nes su mama labai nesutariam.Ir jokiu sentimantaliu prisiminimu neturiu ir jokiu liudnu emociju man nesukelia….
Man buvo 20 kai su vaikinu apsigyvenau..
lengviau nebuna, skriste isskridau fainybiu fainybe..
as irgi nelabai pamenu kaip tas isejimas buvo, nelabai asaru buvo,tik galvojosi kaip cia gerai nuskridus pas vaikina. bet labai faina kai grizti po kokiu puses metu ar metu i tevu namus, pasiziuri kas pasikeite, kas naujo, kas like seno. savus likusius daiktus apziuri. tada labai faina o ir siaip idomu pastebeti kaip tevai pasikeite, kokie nauji iprociai atsirado,aar ko atsisake, kaip broliai pasikeite
net nepagalvojau apie joki pasilikima
Sunkus nebuvo,galima sakyti išmetė,17 į gatvę.
Kiekvienais metais tos pačios temos ratu sukasi o aš tai net džiaugiausi, kad išeinu. Man tie namai nemieli ir niekad nemegau ten buti su draugu irgi 19-kos apsigyvenau, jau pirmą kursą buvau baigus
Maniškis jau pradeda galvot apie gyvenimą kartu, dabar grįš užsidirbęs namui.. nu bet aš nenoriu niekur dar eit iš mamos namų čia taip gera pas ją, o ir broliuko nenori dar palikt vieno, juk įpratom kiekvieną dieną pabust ir užmigt kartu Nepasiruošus aš tam ir nenoriu esu jau nebe maža, bet man mamuko namai geriausi žinoma, kai turėsiu savo namus vėl gal viskas pasikeis
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
