(anonimas) (archyvas)
Kada vis viliesi,kad žmogus pasikeis,duodi jam vis laiko,vis sau kartoji,kad nu nieko gal pasikarščiavo,gal aš pati kvailai kažką pasakiau….Prabėga tie metai.Kaip nėra palaikymo iš šono,tik nuolatinis smegenų plovimas,kad jis gali bet ką padaryti,jam visiškai nesvarbu,tada ir pati pradedi tikėti tuo,ir elgtis gražiai,kad nenusuktų galvos,ir gyveni vis su viltim,kad jis pasikeis…..Žinau žiauru,bet aš pati pripažystu,kad man reikia jau netgi psichologų pagalbos,kadangi aš pamiršau ,ką reiškia gyvent,o ne egzistuoti,sumenkinta savivertė,ir tikrų jausmų nebuvimas ,tik gyvenimo nusivylimas ,nesuvokimas jo prasmės.Ankščiau tokia nebuvau tikrai….
