Nemoku išreikšti meilės
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Laba, ar mane vieną tokia problema kankina? Aš tiesiog nemoku išreikšti savo meilės. Negaliu apkabinti mamos, pasakyti jai, kad myliu, negaliu apkabinti liūdinčio draugo, ar pabučiuoti į skruostą, kad pasijustų geriau, negalėčiau nuvalyti ašarų nuo skruostų ir paglostyti galvą, nors žinau, kad tai tikrai noriu padaryti, ir tai padėtų abiems pasijusti geriau, tačiau viduje visad kažkas “blokuoja”. Kaip persilaužti ?
man irgi taip daznai buna. Galiu tik draugams,ar pazystamiems. O tevams nieeekada neisejo,ir kazin ar kada beiseis, ir net draugui sunku labai,nes nemoku guost
Man tas pats.. Žiauriai užknisa.
man irgi dažnai taip būna…
o as galvoju ka daryti, kad nesakyti visiems kaip as tave myliu. mano jausmai lenda per daug.
Galbut jums demesio-svelnumo rodymas asocijuojasi su silpnumu. Galbut butent tevai rode pavyzdi toki, ar reikalavo buti stipriai, o Jusu pasamoneje tai susisiejos su ideja jog stiprus zmogus, neguodzia, neliudi salia kito ir pan. Bet cia jau individualiai reikia taikyti ir save analizuoti.sekmes:-)
Man taip pat būna.. Kartais persilaužiu, tar tum perlipu per save ir tuo metu atrodo, kad nuo širdies akmuo nusirito.. Taip gera palieka, kad net verkti pradedu iš tos laimės;D
Aš tokia pat, žinai kada persilaužiau? Kai susilaukiau vaiko tada viskas atrodė natūralu, nes net norint, kad atsirūgtų reikėdavo apkabint, tai vat po kelių metų ir ne tik vaikui išmokau meilę rodyt
Man atrodo, kad si problema apskritai yra Lietuvoje, tiesiog mes taip isaukleti, gyvene tokioje kulturoje, toks susiformaves musu poziuris. Ir as viena is ju, nors noreciau kad butu kitaip, bet kazkaip paciai net nemalonu.. Taciau giminaiciu seima, gyvene kuri laika Amerikoje, taip graziai bendrauja, apsikabineja, snekejom rateli keli zmones, sunus jau studentas vaikinukas atejo mama apsikabino per pecius ir stovi, arba buvo giminiu susitikimas, tai jis anksciau visu isleke su draugais, tai mamai nuejo pabuciavo, sese apkabino, su visais atsisveikino ir isleke. Pas mus nera tai iprasta ir priimtina net galbut, nors dauguma galbut ir puikiai sutaria ir bendrauja, bet nera tokio fizinio artumo.
Aš irgi turiu tokią problemą. Bet man mažai pažįstamą (tačiau tą, kuriam jaučiu prielankumą) yra apkabint lengviau, nei artimą žmogų, geriausią draugę. Nežinau, kodėl. Gal dėl to, kad su tuo nepažįstamu daugiau gal niekad nesusitiksi. Neteiki tiems gestams tokios ypatingos svarbos. O tam, kurį apkabini, aš manau vienodai didelė pagalba ir parama.
Dar priklauso, ar lipšnus tas žmogus ar ne. Kiekvienas turim savo asmeninę zoną, kurią peržengti gali tik siauras ratas žmonių, todėl nuo tos ribos dar labai daug kas priklauso.
Ne tu viena tokia,man tas pats
Ir aš esu tokia, kad nemoku rodyti meilės, savo jausmų, bet aš žinau kodė taip yra, kas tai lėmė
Čia manau auklėjimo pasėkmė arba charakteris. Šeimoj aš irgi niekam nerodau meilės, neapkabinu, nepasakau, kad myliu, pvz per gimtadienius ar kokias šventes man apkabint sesę, tėtį yra žiauriai keista, su mama biškį kitaip
Bet ir šiaip esu toks žmogus, kad į asmeninę erdvę nelabai ką įsileidžiu. Aš nemėgstu pasisveikinant apsikabinti ar pasibučiuoti, kad ir su gerais draugais, nepatinka ir viskas Tik draugą arčiausiai prisileidžiu.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
