Nuostabios jūs visos Aš ir užsimaniau pasipasakoti Esu jauna, 19metė, bet jau gyvenu su 24 metų vaikinu, Draugaujam dar tik antrus metus, o gyvenam jau metus, taip atsitiko, kad aš po 12 klasės norėjau išvažiuoti į Kauną mokytis ir gyventi, o maniškis Kaune dažniausiai dirba(šeip abu iš Jonavos esam), tad nusprendėm, kad galim ir norim gyventi kartu Taigi, pradžiai buvo sunku, bet dabar žinau, kad nieko nesigailiu, nes mano vyras nuostabus. Pati ir stengiuos dėl jo: namai visada blizga, valgyt visada ppadaryta, nesvarbu kokia pavargus po darbū grįščiau, bet šitie dalykai visada bus atlikti, kai grįšta namo, visada atsigulu šalia, apkabinu, pasipasakojam viens kitam savo dienos nuotykius, bėdas ir visus kitus dalykus, kai maudosi, visada ateinu nutrinti nugarytės )), kai pavalgo, visada palepinu kokiu pirktu arba savo darytu saldumynu gardumynu, netingiu masažais palepinti, visada išklausau jo svajones, jo tikslus ir stengiuosi jam padėti, jį palaikyti, padrąsinti ir patarti, kartais parašau kokį mielą meilės laiškelį, ar šeip kokių netikėtų staigmenų pridarau. Daaar jis labai dievina, kai jau atsigulam miegoti, kad aš apkabinčiau jį per nugarą ) Jau kažkokia tradicija tapo, bet kitaip nei vienas nei kitas negalim užmigt Jis irgi labai stengiasi, dažnai parneša po darbo ką nors, ką aš baisiai mėgstu, padeda man tvarkytis, kartais taaaaip skaniai valgyt padaro, kad net aš atrodo taip skaniai nemoku , labai rūpinasi manimi(kadangi buvo užpuolę mane, tai nuo to karto ne tik balionėlis mano kišenėj, bet ir šautuvas namuose), kai susipykstam būna ką nors sugalvoja mielo, pvz, kažkada susibarėm, tada grįžau namo ir radau raštelį, kad pažiūrėčiau į šaldyklį, o ten radau ledų dėžutę ir pilna guminukų primėtyta su rašteliu-kad ir kokia tu kartais kombra būni, vistiek aš tave myliu labiausiai…) Žodžiu, manau jei abi pusės stengsis viens dėl kito, tai ir santykiai bus netik gražūs, bet ir malonūs. Dar, kaip ir minėjo narė toumei, daug kas priklauso nuo šeimos, kuri jus užaugino. Aš pvz irgi daug ko esu mačiusi. Tėtis mažą paliko, o patėvis netik gėrė, bet ir smurtavo, todėl kažkaip pati žinau, kad tikrai nesileisiu būti žeminama. Ir šeip, dar ir nuo merginų priklauso, nes vienos rimtesnės, kitos mažiau rimtesnės. Man net draugės sako, kad va, tu visada buvai rimčiausia mūsų tarpe. Ir ištikrųjų, kažkaip, jei turėdavau vaikiną, tai tikrai parodydavau jam ką reiškia žodis-myliu. O dabar turėdama vaikiną, negaliu nei į klubus vaikščiot, nei šeip ten kažkur su draugėm lakstyti.. Ne todėl, kad vaikinas neleidžia, priežastis tą, kad atrodo turi mylimąjį, ir daugiau man nieko nereikia, net tiksliau nesinori, nei tų klubų, nei tų lakstymų. Žodžiu, mylėkit, stenkitės vieni dėl kitų ir būsit mylimos visą gyvenimą. O aš einu pusrytukus daryti
