Eik ir nugalek savo baime ;}

tiesiog buk savimi ir palaikyk pokalbi;}

imesk 50gr brendzio, guma i burna ir – pirmyn, kitais kartais jau nereikes

Aš kaip buvau šešiolikinė į pasimatymus eidavau su drebančia lūpa bet ėjau ėjau ir nugalėjau fobiją

p.s dabar būsių gal nukvakus nuo žiniasklaidos bet su nepažįstamu vaikinu neičiau, nebent kur centre susitikčiau;ooo nes ir šiaip bijočiau kaip pasiskaitai..:s

Truputi pazistama situacija Bet tikrai siulyciau save nugaleti ir pamatysi, kad viskas bus gerai

Susitikit ne dviese o keturiese, tu drauge kartu pasiimk, ojis tegu drauga. Taip bus paprasciau.

Nesvarbu kad tai vadinama pasimatymu, eik kaip eitum i draugu kompanija Pasitikek savim, jei jau pakviete susitikti tai reiskias patinki. O siaip dar patarimas, pasiulyk tokioj vietoj susitikt kur yra zmoniu (ne kokiam uzkampy ar ramioj kavinukej, kur 3 lankytojai ir tylu) – tinka prekybos ir pramogu centrai, barai, galu gale klubai. Kai bus kazkas aplinkui ir nesijausi nejaukiai.

O taip, tikrai pažįstama situacija. Aš ir pati velniškai bijojau eiti, bet nugalėjau baimę, o kol ėjau, širdis atrodo išlėks taip jaudinaus. Bet kai susitikau viskas klostėsi savaime, o tuo labiau juk pažįsti vaikiną, žinai apie ką su juo kalbėti kad viskas eitųsi gerai

jei nepavyks paciai iveikti eik pas psichologa. kazkokios pasamonines baimes pas tave yra, kuriu nesuvoki. gal nepasitiki savimi, gal kada nors vaikysteje pav. koks vyras tave isgasdino.

Tiesiog būk savimi . Nepatiksi tokia kokia esi, vadinasi jis ne tau . O dėl jaudinimosi, tai pati vakar buvau pasimatyme nors į pasimatymus esu ėjusi ne kartą, tačiau baimės buvo pilnos kelnės, bet iki tol, kol susitikome, o paskui viskas klostėsi labai gerai .

Nereikia bijoti,bendravimas atsiras savaime

O be to, susitikite tik dieną ir būkite viešoje vietoje, nes nežinia koks žmogus gali pasitaikyti… O pati, tai paprašiau, kad atsiųstu skype paso kopiją, kad man ramiau būtų .

Pritariu nuomonei, kad pirma nuoširdi draugystė, kažkokie pomėgiai bendri, ir tik tada meilė.

Gal dėl to mano gyvenime sąvokos “pirmas pasimatymas” niekada nebuvo. Eiti į tokį turbūt bijočiau. Kitiems gal natūralu pirmą ar antrą kartą matytą žmogų bučiuoti ir panašiai, man – ne.

as taip pat bijau susitikt su vaikinu isvis nemoku iveikt saves, savo baimes… vis galvoju dar ne siandien, gal kita kart nueisiu i pasimatyma, gal drasesne veliau busiu, bet nieko, taip jau keleta metu baiminuosi, kad neturesiu ka kalbet su juo, sito viso priezastis nepasitikejimas savimi, baiminuosi, kad nuejus jam nepatiksiu, nes man atrodo, kad as nuotraukose grazesne nei realybeje ir siaip dar del savo balso kompleksuoju :/

as labiausiai baiminuosi del to kad neturesiu apie ka kalbeti ir visad sutrinku kai pasako komplimenta.. nezinau ka i juos atsakyti.. bet jeigu vaikinas nepatinka kaip kazkas daugiau tai jauciuosi laisvai atsiranda visokiu temu ka kalbet ir pan. bet jei patinka tai dziusta burna,buna nerangus mano judesiai,daznai klausiu ‘ka?’ ir siaip nesamones vyksta..

anonimas-man lygiai tas pats kai vaikinas man nepatinka, as galiu bet ka su juo kalbet,nera tokios baimes, o jei patinka,tai siaubas, baime ka nors ne taip pasakyt…