Tuokis, koks cia gyvenimas

jei planuoji vaikus, manau susirasyti reikalinga, o balius – pagal individualu nora

Šita tema yra kalbėta jau n kartų… Esmė tame, kad man užtenka elementaraus susirašymo, nors žinoma tyliai pasvajoju ir apie baltą suknelę, bet geriau jau paprastas susirašymas nei nieko, o jis nori nors šiokios tokios šventės…

Jeigu to norite ir Jums svarbu, manau vyras turėtų suprasti, reikia nuoširdaus pokalbio. Nes manau jis įprato jau prie sugyventinio statuso ir be paskatinimo nepasipirš. Reiktų užsiminti ar netgi atvirai padiskutuoti ta tema, ypač kai turite vaiką.

Ne, ką kiti galvoja, tai man visiškai neįdomu, čia tik dėl savęs…

Draugė ar žmona… Kai pagalvoji, nū koks iš tikrųjų skirtumas. Tai tik dėl to, “o ką kiti pagalvos?”? Bile kad santykiai būtų darnūs ir laimingi ir tfu ant to, ką kaimynas galvoja.

Sunku pasakyti, kodėl pasikeitė mano požiūris, atrodos gyvenam, kaip gyvenę, auginam vaikutį, santykiai tokie, kaip visada – visko pasitaiko, na juk nėra namų be dūmų… Buvo laikas, kai atrodė, kad santuoka man tikrai nėra būtina, juk daug porų taip gyvena, ir ką? Bet paskutiniu metu požiūris visai pasikeitė, nenoriu būti vien tik draugė ir jo vaiko mama, noriu būti ŽMONA, tai skamba man kur kas rimčiau, o dabar pradėjau jaustis, kaip kokia merga su vaiku…

Ką manot apie toky posakį, kad jei vyras myli ir gerbia moterį, jis privalo ją vesti?

Mes jau kartu 5metus gyvenam, vaikų neturim. Kai galvosim apie vaikus bus ir santuoka.

Maniškis nervojas, kai aš pakeliu isterijas dėl vestuvių žiedelis dovanotas daugiau nei prieš metus, o tuoksimes tik kitą vasarą sakau ateis laikas nešt popierius ir sakysi dar palaukim kitos vasaros.. tiesa, kad kai gauni pieno už dyką, tai kam tą karvę pirkt Bet kai jis mane pristatinėja dar kaip “mano draugė”, tai iš vis mane sunervuoj.. Gyveni kartu, o esi tik draugė.. Susinervojau vėl

mes su draugu gyvenam kartu, vaikų tpfu tpfu tpfu neturime dar… šiaip mano mama labai prieš, kad nesusituokę, bet mes dar tik 1m. pažįstami, tai manau nėra kur skubėti

Žinau keletą pažįstamų, kurie gyveno gyveno ir po to galutinai arba išsiskyrė arba susituokė. Santykiai yra toks dalykas, kad jie turi keistis, augti… Kai gyveni kartu – tarsi sustoja viskas vietoje. Nieko nesakau, aš ne prieš, esu tolerantiška, jeigu žmonėms gerai tai viskas ok, bet daugelis vis tiek galutinai susituokia, ar bent susirašo, kad ir po 10 bendro gyvenimo metų, buvo neseniai giminaičių vestuvės (jų vaikui jau buvo 6 metai kažkur).

Man asmeniškai nepriimtina, ypač turit vaikelį. Aišku kiekvienas renkasi sau, man tai nesvarbu, tačiau pati taip nenorėčiau .

mes jau 6 metai gyvenam kartu ir 7 men dukryte auginam ir man ir jam gerai bet tuoktis vistiek reikes

Mes su draugu gyvenam vaikuti turėsim bet apie vedybas nealvojam net nežinau,turbūt per daugiausiai mano gyvenime niekas npasikeistu tik pavardė.

Dar tik kelios dienos pradėjau gyventi su savo vaikinu ir tikiuosi, kad tai bus laikina. Esu iš katalikiškos šeimos, taigi ir mano tėvai yra prieš gyvenima kartu be santuokos. Aš nesu kategoriškai prieš, tačiau, manau, santuoka yra būtina, žinoma, jei besituokiantys žmonės tiki santuokos tvirtumu ir tuokiasi ne tik dėl baliaus.

Taigi tikiuosi pagyventi, kokius metus, susidėlioti viską į vietas: karjerą, pažinti antrąją pusę buityje, o tada būtinai tuoktis. Pati nenorėčiau auginti vaikų nesantuokoje.

Jei jus neramina, kad esate nesusituokę, pakalbėkite apie tai su savo antrąja puse ir jei viskas ok, įtvirtinkite santykius.