niekad, niekad neisivaikinciau taip galiu buti gobeja pasiimti vikuti savaitgaliams, sventems bet nedaugiau. velnias zino kas is ju isaugs, o kad nieko doro tai faktas.

Aš nesuprantu. Rizika dėl ligų, genų? Manyčiau kaip tik mažesnė ta rzika.

LIGOS. Kai laukiesi juk tuo labiau nežinai ar vaikas bus sveikas, be apsigimimų, niekas nėra nuo to apsaugotas.

GENAI (elgesys, charakteris). Argi mes neturime giminaičių, net ir artimų, kurie turi priklausomybių, gyvena palaidą gyvenimą ar smurtauja? Džiaugiuosi už tuos, kurie gali pasakyti ne. Bet vis dėlto manau dauguma atvejų bent vienas iš poros tokių artimųjų turi, todėl nuo tų “genų” niekas nėra apsaugotas.

Genai jus genai… Tipo zmogus iskart gimsta alkoholikas ar vagis?.. Vaikas tiesiog auga blogoj aplinkoj ir gali but kad jam atsilieps tai.. Bet gi galima kudiki paimt ir isaugint kaip savo. Siaip pati jau seniai galvoju isivaikint vaika is vaiku namu. Zinoma kai turesiu vyra ir pan

Labai drąsus žingsnis… Nes vis gi labai daug ką lemia genai. Gali būti pats nuoširdžiausias ir geriausias auklėjimas, bet galiausiai viską permuš genai. O vaiko juk nemėtysi, jei pasiemei auginti, tai reik ir užaugint, kad ir koks būtų. Aš turbūt nedrįsčiau taip pasielgti.

Nors niekad negali zinoti ar savas uzaugs geru zmogumi)

pritariu. tik va jau su kiek vyresniais tai gali būti visko… mano giminaitis auga vaikų namuose, tačiau niekas iš giminių nenori jo globoti dėl jo tėvo, kuris yra visiškas asocialas ir terorizuoją tą vaiką ar bet, ką kas tik nori palaikyti ryšius su jo vaiku. o vaikas paauglys ir klauso savo tėvo, kai kas nors pasiima jį iš vaikų namų, jis pabėga pas tėvą.

nezinau, mano mama dirba butent su vaikais is globos namu… faktas tas kad dauguma ,,pragerti vaikai,, pasema seimos augina kaip savus, aukleja bet prasideda ir vagystes ir girtuoklystes nors atrodytu mylejo kaip sava… tiesiog sako, kad dauguma tokie faktai,.. aisku visada buna issimciu buna kad ir tevai miria ir pan, bet dazniausiai gimines tokius vaikus pasema bent jau globoti, o kad i vaiku namus patekti jau tikrai turi buti neidomu nei seimai nei giminems nei aplinkiniams… nezinau… istikro.. bet kuriuo atveju gal geriau pasiimti globoti? ir pinigai yra gaunami, galima juos kaupti i vaiko saskaita ir kai uzaug duoti, kad lengviau butu zengti pirmus savarankiskus zingsnius…

imciau vaika is vaiku namu tik paskutiniausiu atveju, jei jau nevaisungumas seimoje ar kokios kitos problemos… nemanau kad viskas priklauso tik nuo auklejimo, vistiek charakteris butu kaip tikruju tevu, o kas ten zino kas jie buvo, ir neduok dieve kokiu paveldetu ligu turetu…. tiesiog bijociau rizikuoti imti svetima vaika

Na mūsų visuomenėje pilna tokių vaikų su “psichologinėmis problemomis”, kurie gyvena normaliose šeimose.. Jei tėvai jiems neskiria laiko, neugdo, tai debilai ir išauga. O pasiėmus mažesnį vaiką, tikrai iš jo visas patirtas blogybes galima išvyti lauk.

O šiaip, autore, aš irgi labai dažnai apie tai pagalvoju kažkodėl. nors aš dar per jauna vaikinimuisi, bet, pvz, kai buvau bežengianti į paauglystę (12metė) jau pagalvodavau apie tai ir galvodavau, ar reikėtų sakyt, kad jis iš vaikų, ar ne? Būdama vaikas pati bandydavau suprast, ką vaikas galvoja. Klausimo taip ir neatradau :/

Nes, pagalvoju, jeigu nesakytum – vis tiek sužinotų kažkada.O tada įsižeistų, kad slėpei ir .t.t, o jeigu žinotų, tai, atrodo, jaustųsi svetimu. Na žodžiu, bet manau, kad turėtų žinot, tik reikėtų sudaryti tokias sąlygas, kad jam to nesijaustų, kad jaustųsi kaip savas

ir žinau vieną mergytę, augina ją šeima, vyras ir žmona turi du savo vaikus ir pasiėmė tą mergytę. iš pradžių globoti, bet po to liko ji visam laikui. ji apsiprato prie šeimos, šeima apsiprato prie jos ir jie nebenorėjo skirtis. mergytei apie 11 metų dabar. ir vyras pasakojo, kad niekada nebuvo iš vaikų jausti, kad ji nėra tikra jų sesuo, visi toj šeimoj lygūs.

Kad tu nenormali, tai irgi faktas.

Sveiki, mes labai uz, su draugu po poros metu, manau pradesime ilga procesa isivaikinimo link

Niekad neinu ir netikrinu merginų amžiaus, bet šįkart užėjau- kalba dar vaikas apie vaikus.

Tokie faktai juokingi, daugybė pavyzdžių kaip vaikučiai iš vaikų namų išauga į puikius, mokslo siekiančius žmones. ir tik dėl to, nes kažkas jiems suteikė šeimą ir namus, rūpestį bei galimybes.

Autore, baimė šiuo klausimu yra labai normalus dalykas. Tačiau jei nuspręsite pasiimti vaikutį, patikėkit tai jau nebus nebe savas,tai bus jūsų vaikutis. Nebus gaila nieko.

Sėkmės jums apsvarstant visus už ir prieš

tenka nemažai susidurti su vaikais iš vaikų namų, tikrų tėvų neaugintais… Manau mažuma jų našlaičiai – beveik visi atimti iš asocialių tėvų arba jų tiesiog atsisakyti, vienetai, kad būtų dėl kitų priežaščių ten patekę… Bent jau paskutiniais metais. Žinau šeimų, kurios augina tokius vaikus. Taip, daug kas priklauso nuo auklėjimo, tačiau genų faktorius ir nepaskutinėje vietoje. Yra juk ir tokių, kad juos mamos pagimdė, augino, viskas buvo normaliai, bet eigoje kažkas atsitiko, prasigėrė… Tai tokie vaikučiai juk nebūtinai turi būti psichiškai atsilikę ar ligoti… Manau beveik visi vaikai ten turi psichologinių problemų.