Jei paskambini kam, tai visos užsiėmusios ar tai neturi laiko padėt. Kas dar, amžiais skambinėdavo sandėlys iš Kaišiadorių, būdavo tokia viena boba nemaloni, visad rėkdavo jei kas sistemoj nesutapdavo, kad atseit nemokam dirbti… O sistemoj reikėdavo daryt užsakymus, grąžinimus, visokius perleidimus, pinigus deklaruoti kasdien reikėdavo, o prekes jei atveža, tai turėdavai tikrint kiekvieną prekę ir jos barakodą pagal važtaraštį ar sutampa, pvž konservai Leonardo, rašo, kad tokie lape, atsiuntė tokius, kokių reikėjo, bet nesutampa barkodas ir neskenuoja sistemoj jei perka… Taip užknisdavo, nes kartą į savaitę prekės būdavo ir ne taip, kad trys daiktai, o daug. O visokie maišai tampyti su maistais, dar turėdavai galvoti kaip viską ir kur sukišti, nes turėdavai visada atsargų turėt, o jas sudėt nebūdavo kur, tai kišdavom net po kasa, visur, kur tilpo… Žodžiu, jei dar kokios bėdos, tai dirikei geriau net visai neskambint, nes persona tai ojojoj… Tik pelnas, tik pinigai, tik biznis galvoj ir amžinas spaudimas – KUR APYVARTA, KAIP SUPRAST, KO TIEK MAŽAI? Visokie gąsdinimai, kad turi būti štuka per parą… Neveikdavo jai pasakymai, kad žmonės perka kikoj kitoj pusėj gatvės, nes ten yra kortelės nuolaidų ir viskas pigiau, nei pas mus tos pačios prekės… Visą laiką tik priekaištai kiek mažai suprekiavom, stresas nuolatinis, nes ateidavo bet kada, kada jai susišviesdavo ir tikrindavo. Inkasacijų ateidavo pasiimt du kart per mėn. ir VIS KITI ŽMONĖS, nei aš jų mačius, nei pažįstu, sako duok pinigus, inkasacija… Pz, net nežinau kas ten per žmonės, galėjau taip išeina ir potencialiems vagoiams atiduot pinigus, nes neprisistatydavo, kas tokie… Amžinas pasakymas, kad TURIM KIŠT VISKĄ, KĄ ĮMANOMA ĮKIŠT, pvž jei dirikė stovi šalia ir ateina žmogus, sako ”gal turi pavadėlį tokį ir tokį?”, pažiūriu, sakau ne, neturim, bet turim labai panašius, gal patiks, tai dirikė visą laiką įsikišdavo ir sakydavo ”ATEIKIT KITĄ SAV., TIKRAI TURĖSIM TOKIŲ, BUS AKCIJA JIEMS”, o iš tikro tokių net neturėdavom prekyboj ir sandėlyje nebūdavo ir kai ateidavo žmogus po savaitės, būdavo gėda, kad neturim ir ką tada jiems sakyt… Tragedija būdavo…
LIEPDAVO VISKĄ KIŠT PADRIA, KAS TIK ĮMANOMA, jei klausdavo kiek procentų mėsos konservuose, tai sakydavo sakyt 90%, nors būdavo gal tik 40%… Tai jei žmonės nežiūrėdavo, ok būdavo, o jei pažiūrėdavo, ateidavo akių drąskyt, kam? Aišku, kad man ir kolegei, o ne tai dirikei, kad apgaudinėjam… Etiketės būdavo vokiškos, LT ne visada gaudavom, reikėdavo pačio susiklijuot LT aprašymus ir kainas per kompą darytis, braižytis, spausdinti, karpyti… Akcijų kaspinėlius ir t.t. Žodžiu, amžiais jausdavau stresą, kad mažai suprekiaujam, žmonės eidavo į Kiką, nes ten biški pigiau, arba ateidavo rusai ir lenkai, nemoku kalbėt rusiškai, tai kildavo barniai, kad kaip galiu dirbti čia, jei nemoku kalbėt ir t.t., o juk kai ėjau į darbą net nereikalavo manęs mokėt kalbą… Per parą dirbdavau 10 val., savaitgaliais po 8 val. galėdavom pietums pasiimt valandą, bet neimdavom su kolege, kad tik žmonės ateitų ir pirktų, nes alga priklausydavo nuo apyvartos – 533 lt / mėn + 8proc. nuo pardavimų… Tai gaudavau į rankas – 750 lt… Per mėn. išeidavo 140-148 val. darbe. Ne alga, o pasityčiojimas, kaip išgyvent už tiek… O dirbti nebūdavo lengva nei emociškai, nei fiziškai… Niekam nelinkiu eit dirbt čia ar į KIKĄ – toks pats šūdas, nes mano ta kolegė dirbo ir Kikoj, sakė viskas tas pats, ta pati Centux programa, irgi pardavėjas veja, žemina, verčia visaip nertis iš kailio…
P.S. Po savo darbo laiko, turėdavau pati viską išsivalyt, lentynas, grindis išsiplaut ir t.t., nedidelė patalpa, bet tiesiog nervuodavo, kad prekybos centre yra valytojos, bet jos parduotuvės negalėdavo praplaut, turėdavau būti all in one, pardavėja, vaistų žinovė, valytoja, gruščikė ir vadybininkė…
P.S. P.S. Dar toks vienas įvykis, rado kolegė su kirmėlėm skanėstus šunims, tokios lazdelės dumblių, tai žinot, ką liepė su jom daryt?? Išvalyt ir toliau sudėt į lentynas ir pardavinėt su procentais… Blemba, kaip šlykštu…
Ir dar, per laisvas dienas visad skambinėdavo ta merga, kuri mane priimė į darbą ir prašydavo ką nors pavaduoti, nes kas nors ”išėjo į mezgimo kursus” ar dar kažkas… Tai turėdavau grūstis tą dieną pasiimti rankų į tą vaistinę, pasiimdavau ranktus ir kitą dieną dirbdavau už kažką, o vėl nauja vaistinė, kaip sunku būdavo persiorientuoti… Liepė prie halės turgaus dirbti, vien rusai, galvojau nusišausiu, kai reikėjo dešimt valandų ten dirbti… O galiausiai, sutardavau su pardavėjom, kad raktą pasiimsiu aš po visko ir perduosiu paskui kam nors iš valdžios kai atvažiuos pas mane į pardę, o kitą dieną man skambindavo ta pati merga ir sakydavo, kodėl ranktų nepalikai, greit važiuok paduok raktus… Vėl reikėdavo važiuot per visą miestą, kad paduot raktus. PASITYČIOJIMAS. Negana to, kad kažką pavaduoju už skatikus, dar ir raktus turiu pasiimt, o paskui nuvežt, būdavo visiškas išpindėjimas. Pasikartojus eilinei situacijai, neištvėriau, pasakiau tai mergai viską, ką galvoju, sakau kaip galima taip dirbti, pasiūlė, kad pati išeičiau, tai ačiū Dievui, kad bandomas laikotarpis ir daugiau neteko matyti nei dirikės nei tos mergos, išėjau po trijų parų.
Išmokėjo uždirbtą sumą ir neišeitus atostoginius ir labai džiaugiausi, kad nebereikės čia dirbti.
P.S. Alga tai čia būdavo su pavadavimais, per mėn. tekdavo maždaug 2-3 kart. pavaduoti.
