Stengiuosi eiti i kompromisus, nusileisti, isileisti, bandyti graziuoju sneketi net ir po tokiu iskaudinimu, nes gaila vaikucio, kad jam tenka isgyventi tokia situacija. Kartais atrodo, kad ne saves reikia ziureti, o viska daryti, kad pataisyti ta isirusi bendravima,kad bent kiek zmoniskai bendrautume vardan vaiko, butent kas liecia vaiko auginima, rupestelius…Ir siaip visada beprotiskai norejau grazios tvirtos seimos, vardan seimos geroves galiu padaryti viska, bet kai tik vienas stengiasi, o kitas ne….Tiesiog as per daug tokia geriete, nuolat atleidzianti, vis randanti pateisinima…Zinau, kad kvailai elgiuosi, o jis tik nustatineja salygas ir daro ka nori. O elgiasi su manim taip tarsi as buciau ji palikusi, ji isdavusi, laksciusi po barus, naktimis negrizusi, su kitais gulejusi….Jis net nesuvokia kaip stipriai iskaudino, kad mete tada kada labiausiai reikejo palaikymo, pagalbos, supratimo…Ir dabar uzuot gerbes mano skausma, nelindes prie manes, taip elgiasi….Jei zmogui nera empatijos jausmo, jo niekaip neisugdysi…
