O aš vat nesuprantu, tikrai nuoširdžiai, kad ir kaip stengiuos, nesuprantu žmonių, kurie sunkią akimirką atsiriboja nuo mylimų žmonių. Tam ir yra artimieji, kad užklupus sunkumams būtų šalia ir apsaugotų nuo viso negatyvo, ištrauktų į dienos šviesą. Visada šalinaus ir iki pat šios dienos vengiu bendravimo su tokiais, mano nuomone, nestabilios psichikos žmonėm. Kai sunku, reikia ieškoti sprendimų, o ne pulti į paniką ir savo depresijom varyt į neviltį mylinčius žmones. Nesuprantu visokių nuotaikų svyravimų, nepateisinu negebėjimo priimt sprendimus. Ir jei žmogus nori manęs šalia tik tada, kai viskas gerai, vadinasi tokie santykiai nieko verti, nes tik per viską perėję kartu, žmonės gali savo ryšį laikyti patikimu ir stipriu.
(anonimas) (archyvas)
