Jei be to, kad tinginys, dar ir dykaduonis – tai giliai užjaučiu ir linkiu vaduotis.
Niekada neturėjau šalia tokio diedo ir nenorėčiau, kad į tokį vyras pavirstų. Abudu esam dirbantys, bet viską – nuo…iki – darom abu, kada ir kuris galim.
O šiaip kartais pasižiūriu, kaip mamos su sūnumis elgiasi. Kad ir su mažais. “Gal nori arbatytės?”, “Ko pietukams norėsi?”, “Nunešk skalbti marškinukus” ir t.t. Kas iš tokio gali daugiau išaugt, jei ne pripratęs prie nuolatinio aptūpčiojimo lepūnas? Ir kam jis kada nors ant sprando atsisės, jei ne kokiai moteriškei, žmonai? Turėčiau sūnų – cypdamas eitų paskui savo užpakalį tvarkytis.
Taip jau yra – viena moteris vyrioką nešioja kaip šūdą ant šakės iki dvidešimtmečio ar net ilgiau, o kita lygiai taip pat apsiima jį nešiot iki grabo lentos.
