tai gal tu pradedi isimyleti jei viena momenta atrodo, kad myli, o kita jau abejoji… jei nori buti su juo, tai ir buk, neakcentuok nuolat, kad jis myli, o tu ne, tiesiog dziaukites kartu ir isileisk pas save jausmus.. o gal kokia savaite nesimatykit ar kazka pan.? Atmink, nera jau super lengva rasti gera mylinti zmogu, apsizlvalgyk kiek daug vienisu zmoniu tiek jaunu, tiek vyresniu… Zinoma, tu jauna, viskas pries akis ir t.t., bet visai nereikia daryti skubotu kardinaliu sprendimu, nes dar viskas gali stipriai apsiversti Pavzdziui, as pradzioje su savo vaikinu labai panasiai jauciausi ir vertinau ji taip kaip tu saviski, ir maniau, kad vargu, ar as ji isimylesiu ir ta visa jausmu painiava labai nervino… taigi galiausiai mes turejome keliu menesiu pertrauka, pertraukos metu jauciausi visai gerai, bet mes susitikome ir jau daugiau nebeissiskyreme ir supratau, kad as ji myliu taip pat kaip ir jis mane… na, tikrai atejo tas supratimas, kad ji myliu ir esu dekinga jam, kad jis mane susigrazino, nes dabar esame patys laimingiausi… teisingai sakoma, paleisk jei sugris, vadinas tavo, jei ne, tai niekada tavo ir nebuvo… na, kazkoks panasus pasakymas yra kita vertus, jus jau du metai kaip kartu ir tu nezinai del savo jausmu, o gal rutina uzgniauze viska, ar save varzai del jausmu, nes gal bijai likti iskaudinta, siaip daznai jausmus nesamoningai patys pasirenkame arba praleidziame sansus susieti savo gyvenima su tais zmonemis, su kuriais ir dera susieti, pasirenkame ne tuos zmones, todel ir netruksta nelaimingu zmoniu. Isiklausyk i save, ar tau gera buti su juo, ar jis tave traukia, ar tau malonu ji matyti, ar pasiilgsti, kaip jautiesi, kai pvz savaite jo nematai, ar nori jam ka nors mielo padaryti, ar noretum tokio vyro, ar jis tave pralinksmina, kaip jaustumeisi jei daugiau niekada jo nepamatytum…
