Elgiausi lygiai taip pat, kaip tu!!! Viens prie vieno. Ir ką….. Praradau ir dar ant galo įskaudinau, nusisukau, neaišku, ką žmogus galvoja dabar apie mane….. O žinai ką jo draugas pasakė man??? Kad tas mano slapta meilė seilė tik ir laukė, kol parodysiu bent menkiausią ženklą arba pasakysiu pati, jog jis man patinka. Jis norėjo manęs be galo be krašto. Aš per savo principus to nepadariau, kadangi bernas nuliovas buvo, galvoju, ką čia prisileist, ir taip žino pats, kad daug vertas… Ir jei pati eisiu pirmą žingsnį, būsiu skuduras… Visos ant kaklo jam karias, o aš niekada nesikoriau, ir neduokdie bent kažką jam šiltai parodžius būčiau… Ir galvoju dabar – o jau kvaila buvau. Būčiau dabar laiminga su juo, jei ne principai. Brangioji, šiltai bendrauk, užlaikyk žvilgsnį, paliesk ranką (oooo, koks laikrodis) netyčia, apkabink atsisveikindama tarsi visai negalvodama, ką darai (oho, kokie kvepalai)…. Nepraleisk progos, geriau gailėtis to, ką padarei, negu to, ko nepadarei. Paklausyk manęs. Sėkmės!!!!!
