Skaitau ir prieš akis “stovi” viena gera bičiulė. Prieš porą trejetą metų jai iškilo lygiai tokia pati dilema ir, palikikusi visą gerą čionai, išpuolė laimės ieškoti į Ispaniją. Aišku, neapsistojo tenai, išmaišė kone pusę svieto, deja, tos išsvajotos laimės taip niekur ir neatrado. Grįžo juodame minuse, praradusi artimą draugą, sakyčiau, šiais laikais prestižinį darbą, ir jaukų butuką sostinėje, kurį gyvendama LT su vaikinu nuomojosi. Tik ji, skirtingai nei autorė, nieko nebijojo, buvo tokia užtikrinta savo sprendimu, šventai tikėjo, kad pasiseks, kad ta DIDELĖ kelionė sudėlios viską į stalčiukus… Kai susitikome, paaiškėjo, jog ne tik, kad nesudėliojo, bet ir pridarė nemenkai žalos: nekalbant apie tai, ką savo noru paleido iš rankų čia, bet, kiek teko patirti ir išgyventi svetur. Patikėkit, tos romantiškos iliuzijos apie kelionę aplink pasaulį, tebūnie, – po Europą ar šian bei ten, nėra jau tokios euforiškos. Kartais savęs ieškojimas ir aklas atsisakymas MAŽO dažnai nuvilia. Visi kažkodėl galvoja – gerai ten, kur mūsų nėra. O iš tikrųjų niekas tame užsienyje nelaukia išskėstomis rankomis ir nuoširdžiomis šypsenomis. Gal ne visai į temą, bet visada jaučiau šiokį tokį baltą pavydą svetur gyvenančiai sesutei. nes, grįžusi į LT, mačiau, kiek gali sau leisti, kokius rūbus dėvi, kokį auto vairuoja… Tik nuvykusi pasisvečiuoti, įsitikinau, kad ant porcelianinės lėkštutės ir ten pinigėlių niekas neatneša, darbo nepasiūlo. Taip kad…
Gražiais norais grįstas kelias ne visada veda į rojų.
