Kodėl jūs taip stumiat ant tos mergaitės. Ji yra paauglė. Ir būtent todėl jos nereikia teisti kaip sveiko protaujančio asmens, nes ji paauglė – ji dar neprotauja taip, kaip suaugusieji.
Žinoma ji jaučia meilės trūkumą. Tačiau jei tėvas jai skirdavo tiek daug meilės, o dabar nebeskiria – tai kas nejaustų to trūkumo? Tėvas, tikriausiai vienintelis jai likęs artimas asmuo, ir ji bijo, kad kažkas svetimas pasivogs ir jį. Tai visiškai normalu.
O tada ateinate jūs ir bandote papirkti ją dovanomis, galbūt aš klystu, tačiau atrodo, kad suartėti su ja bandėte labai dirbtinais būdais. Tai, kad pirksite rūbus, purtysite ją ir mėginsite “kalbėtis”, tai nepadės. Nežinau, kaip ten jūs kalbatės, bet įtariu kad tokiu moralizuojamu tonu labiau, laikydama save viršesne, nes esate suaugusi ir žinoma esate tėvo žmona, o ji tik vaikas, kuris išsidirbinėja. Blogai.
Jūs nesat jos mama ir niekada ja nebūsit, ir net neketinkit būti – ir leiskit jai tai žinoti. kalbėkitės apie jausmus, savo jausmus jos tėvui, tėvo jausmus jai. Patikinkit kad ji visada bus pirma tėvo gyvenime ir jūs niekada neužimsit tos vietos kad ir kaip norėtumėt, ir lai tėvas pats tai pasako. lai pasako, kad jis irgi nori būt laimingas, ir kad jam svarbu, jog jo dukra džiaugtųsi su juo. pabandykit jai būt draugė. ignoruokit niekšybes – jai nusibos, kai negaus reakcijos.
svarbiausia nebūkit dirbtinė, nemeluokit – būkit atviras, šiltas, nuoširdus žmogus, kuriam tikrai rūpi, kad šitas jūsų trijų gyvenimas kartu veiktų. na o jei nerūpi – tai daryk ką nori, ji tą jaučia ir nieko jūs čia nepadarysit.
supraskit ją, o ne teiskit. ir tėvas turėtų pasistengti skirti jai kuo daugiau laiko. gal net kokį “pasimatymą su dukra” turėti kartą per savaitę ir tuo metu galėtų pabandyti įkalbėti jai, kaip jis jaučiasi ir kaip jam svarbu jos nuomonė ir kad galbūt ta dukra galėtų dėl jo irgi pasistengti, nes jūs stengiatės ir jaučiatės labai blogai, kad jūsų nevertina.
