Op. .ir praradau kalbos dovaną
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveiki. Nežinau kas yra.. Esu bendraujanti ir tt. Bet jei būnu su vaikinu (ne savo, šiaip bet kuriuo) aš prarandu kalbos dovaną, aš tiesiog neturiu ką pasakyt. Tas pats būna ir su suaugusiais žmonėmis, tarkim su mokytojais, jie kalba įvairiomis temomis, pasakoja ką nors, o aš nebeturiu ką sakyt, palinksiu galva ir tyliu, Dažniausiai kalba draugė, o aš kitų atžvilgiu atrodau kaip pilka pelytė, bet taip juk nėra!!!!! Nežinau kas pasidaro, ką galit patart?
Man ir taip būna su mažai pažįstamais žmonėm,bet paskutiniu metu pradedu atsipalaiduot
aš irgi tokia buvau. išaugau, kai pasikeičiau aplinką
Man tas pats užknisa
bet ką daryt ?;oo
aš ir su suaugusiais nerandu bendros kalbos
Kiek autorei metu?
Vienas su vienu ar dviem, man nėra jokios baimės, jaučiuos vadovė ir kad manęs klausosi, su didesne grupe, kurioje ne visi yra geri draugai bijau susimaut ir likt nesuprasta… tiesiog nežinau, kaip jie reaguos, to ir bijau…
autorei 16
su suaugusiais aš kartais net per naglai šneku o su nepažįstamais tai stengiuos kaip tik mažiau šnekėt, nes kai įsišneku, tai galiu pradėt nusišnekėt
man su vaikinais taip budavo ateitu i pasimatyma ten aisku biski pasneku kazka ir svio nezinau ka pasakyt o dabar kazkaip bandau tema uzvest kokia jei zinau kad mokos tai apie mokslus bandau kazka ismelzt seip geriausiai klaust kas domina o jei niekas tai nezinau tada kalbet apie ora tik buvo vienam pasimatyme kad as pramaigiau telefona visa laika nes vaikinas visa laika pasakojo apie savo mama tai as paejau toleliau o seip su mokytojais jei atsiranda tema kokia man idomi pasneket galiu
Man tai dažnai būna, kai kalbu su vyresniais žmonėm, kad bijau nesąmonę pasakyt, tai ir stoviu kaip nekalbuolė kokia.: D
Man lygiai tas pats, kas ir autorei, papasakosiu istorija del kurio iki siol saves nekenciu… Visa tai nutiko praeita vasara, su seses draugu (seses vaikino geriausias draugas) teko vaziuoti i kita miesta , as su juo buvau tik pazistama. Vaziavome ankstu ryta (~4 ryto), tai jis mane pasieme, ir prasidejo tai, ko as labiausiai bijojau… Pirmus 20km dar apie kazka kalbejom, bet veliau prasidejo ta zudanti tyla… O buvo like vaziuoti mazdaug tiek pat, ir dar jis turejo mane parvezti atgal. Ir tai kas mane labiasiai nervina, tai mano toks levas budas. Siaip prie zmoniu kuriuos labai gerai pazystu as esu pasizymejusi kaip ciauskute, bet prie zmoniu kuriuos tik pazystu nieko negaliu pasakyti, kas labiausiai ir nervina.. Ir po keletos menesiu man pasakoja sese, kad visi kartu buvo sisirinke pas kazka is draugu, ir tas vaikinas pradejo klausineti apie mane, ir veliau sako mano sesei, na tavo sese ziauriai nebendraujanti, tipo ko paklausiu, atsako ir tyli.. Po tu zodziu as vos skraziai zeme neprasmigau…
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
