O jėz, Gertrūda, priminei man irgi apie knygas. Buvau pasiėmus gal pradinėse klasėse vaikiškų knygučių iš miestelio bibliotekos ir negražinau, net nežinojau, kur nukišau. Nuo to laiko į tą biblioteką neidavau, bijodavau, kad lieps atnešti knygas, BET… Po 8 klasių turėjau pereiti į kitą mokyklą ir dėl to reikėjo susirinkti visus parašus, tarp jų ir tos bibliotekos… Ėjau drebėdama.. Ir tokia gėda buvo, nes jau aštuntokė, o knygos tai visokios apie coliukes ir berniukus nykštukus. Tai ačiū dievui, kad bibliotekoj pasakė, jog jos jau atseit senos ir galima nurašyti. Po to radau namie besitvarkydama. Dabar imu knygas atsakingai.
angelangel, žinai, šiek tiek pritariu aš Tau dėl tų vagysčių, gėdos, kad negražu taip… Bet juk dauguma tokių įvykių buvo vaikystėje. Lyg ir specialiai reta kuri kažką paėmė.. Ir nebrangius daiktus… Pvz, buvo mano kaimynui, kad pirko parduotuvėj įvairių smulkių daiktų ir meškerę. Ją po pažastim nešėsi, pamiršo, kad turi, o pardavėja irgi nepamatė. Tai gavosi apsivogimas nenorom.
