As tai is tu, kur daznai pagalvoju, kas butu, jeigu butu. Niekada negali zinoti, kaip pasisuks likimas, ir nors mano vyras tikrai puikus- “nededu jo i kisene”. Ta prasme, skiriasi net ir 25 metus pragyvene drauge poros. Pirmiausia, susikuriau nedideli versliuka, kad visada jausciausi saugi ir zinociau, kad ir kas benutiktu, galesiu pasirupinti savimi ir vaiku. Antra- vaiku apsisprendziau tureti tiek, kiek sugebeciau islaikyti, likusi be vyro. Mano vyras daug keliauja, per savaite 3-4 kartus skrenda lektuvu ir yra buve tikrai nebejuokingu situaciju, ypac Rusijoje. Siaip kai esu namie as ir sukomanduoju ka po ko reikia daryti, tai negali skustis- padaro viska- ir su ine vaikui plauna ir skalbia ir indus suplauna. Bet buvau isvykusi i komandiruote 4 dienom, tai grizusi namus radau kaip po karo, vaikas buvo sulyses kokiais 2 kg ir dar su sloga. Po to supratau, kad vyro su vaiku palikti nevalia. Labai jis didziavosi savimi, taciau buvo akivaizdziai priblokstas tuo, kiek reikia laiko ir kaip reikia suktis per diena, kad patenkintum elementarius mazo vaiko poreikius- laiku pavalgyti, laiku ir tinkamai aprengti, laiku pamigdyti. O kur dar visa kita likusi buitis? Sake pats tas 4 dienas neturejo laiko kada pavalgyti, o vakare jau ir nebenoredavo :d
