Cituoju vienai narei rašytą žinutę, nes jau nebeturiu jėgų … ,, Aš daug jos klausinėjau…Ar turi didesnį narvą, ar duos visko ko reikia, ar galėsiu aplankyti, ar gausiu jos nuotraukų…Lydėjom su vaikinu ją iki buto…Nekalbi buvo, na galvojau nedrąsu prie svetimų žmonių ir tiek…O ji ėmė ne sau,pasirodo… Dar matėm, kaip nešė jai nagiukus nukirpt…Pati mačiau, kaip nešė į gyvūnų parduotuvę…Kokia triušytė buvo laiminga, pagaliau nusikirpus ilgus nagus, kurių buvę šeimininkai nenukirpo..Ji buvo pats mieliausias padariukas pasaulyje, su mano kačiuku taip gražiai žaidė, buvo tokia miela, iš rankų valgė… O tai naujai ”šeiimininkei” rašiau kiekvieną dieną, tai kaip sekasi,ar viskas gerai…Jos atsakymai buvo ”taip, laksto po kambary,kolkas nedrasiai viska apziurineja…” tvirtino, kad galesiu aplankyt, atvezt skanestu…viena diena neatrase…taip tris dienas is eiles…na tai susiradau per faceboka, per gmaila, prirasiau, kur dingo…pasiteisino, kad pasikeite numeri… o triusiuka atidave jau apie vasario 7-10, tai senokai… taip skauda sirdy, asaros bega, niekam is seimos nariu nesakau, nes zinau , kad mama ir supyktu ir susinervintu iki asaru, nes klause, ar tikrai i geras rankas aiduodu…nezinau ka daryti …tas vaikinas juokiasi,sako , kad nieko nezino ir nieko negali padeti…tepasako, kad padovanojo kazkam…isprotesiu, be galo sunku…ja gelbejau is senuju seimininku tik tam, kad ji turetu naujus, gerus namus…”
Teisinasi dabar, kad sekančią dieną nebegalėjo laikyt,nes mama nebeleido, bijojo man prisipažint, todėl atidavė batkam kam papuolė… Išeisiu iš proto ….
