Kaip manot? apie vienišius
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveiki visi. Kažkaip turiu aplinkoje užkietėjusių vienišių ir man iškilo klausimas, kodėl jie renkasi būti vieniši tiesiog savo iniciatyva?
Turiu brolį, kuriam 32 metai, man rodos jis turėjo trumpą draugystę vieną ir viskas. Atrodo turi to jis dėmesio ir visko, galėtų rasti be problemų, bet į jokius santykius nesileidžia. Visai neseniai paklausiau, ar turi kokią paną, tai pasakė – “Ai, tingiu ieškot. Žiauriai daug vienas prabuvau. Man per sunku jau su kažkuo būtų gyvent. Santykiai darbas.”
Tai pat viena geresnė draugė yra 30m, kuri berods nėra turėjusi santykių, irgi panašiai sakė man.
“net neieškau, ant tiek ilgą laiką vieniša prabuvau, kad man jau baisu būtų su kažkuo gyventi.”
O irgi daili moteris, atrodo tinderį susikurtų, tai kiek nori pasimatymų būtų
Tik pabrėšiu, kad nieko nekritikuoju. Tik šiaip įdomu. Žmonės ant tiek pripranta būti vieniši, kad net pradeda bijot tų įsipareigojimų?
Gejus ir lezbe
Intravertai.
Mėgsta būti vieni.
Turiu tokį kaimyną.
Turi namą.
Yra ir dukra. Kartais ji ateina pas tėvą.
Seksui turi daug moterų.
Jų nakčiai nepasilieka.
Jos ateina ir po sekso išeina.
Jis nori vakarus leisti vienas.
Šiaip nepakenčia, kai kas nors maišosi jo namuose.
Visame dideliame name nori būti vienas.
Nieko jie nebijo.
Nenori ir tiek.
Žmonės nenori derintis prie kitų, eiti į kompromisus.
Nori būti vieni ir laisvi.
Žinojau, kad kažkas užvels tokį komentarą. Nu ne.
Tai kad vargas tų santykių ieškoti, o gal jie ir nepatyrė gerų santykių, kurie atneša malonumo, gal tikrai jiems neatrodo verta “indėlis į santykius” ir “tai, ką gauni”.
Supraskit paprastą dalyką.
Tiesiog žmonės nenori.
Ar jums atrodo, kad būtinai visi turi norėti?
priprantama, ypac su amzium jau tingisi kazko ieskot isvis
Būna ir tokių atvejų, kaip jūs sakote – kad tiek ilgai prabuvę vieniši, žmonės pradeda bijoti santykių. Kaip ir būna kitokių variantų – pavyzdžiui, tų tipinių santykių paprasčiausiai nenori, nors ir nebijo. Arba neranda sau tinkamo žmogaus, su kuriuo sutaptų požiūriai į gyvenimą ir ateitį. Arba turi nekokių patirčių ankstesniuose santykiuose, kurių nenorėtų kartoti būsimuose. Arba tiesiog geriau jaučiasi būdami vieni. Ir taip toliau – nėra vienos priežasties, tinkančios daugumai žmonių.
12 metų paieškų, išleista kruva pinigu, kruva. Butas Vln išeitu už tiek.
O faktas tas, jog nėra net su kuo kavos eiti, merginos ieško tik bankomato, ir tiktai jo.
Labai sunku tą tinkamą žmogų rasti, su kuriuo tikrai norėtum leisti dienas. Tokia pati esu. Gerai kam pasiseka. nes manau čia sėkmės reikalas. Tokioje pačioje stadijoje esu kur nustojau ieškoti ir palikau likimui viską. kaip sueina daugiau metų dingsta ta desperacijam numoji ranka ir galvoji bus kaip bus.
Nes santykiai yra žiauriai pervertinti.
Tai nežinau, gal renkatės tik tokias, aš apsvarstyčiau savo pasirinkimus.
Aš apie vaikinus/vyrus nieko tokio negalėčiau pasakyti, kai kurie mano pasirinkimai buvo ne man ir nieko rimto ten, bet tas iškart matėsi nuo pirmo susitikimo.
@grandeur pritariu. manau daug kas nudega iš blogos patirties ir mano, kad tiesiog neverta daugiau lysti į tai, arba prisižiūri blogų pavyzdžių iš artimos aplinkos ir apskritai nenori pradėti.
Prie kitų žmonių reikia derintis. Būnant vienam – gali gyventi sau, pagal save, niekam už nieką nebūti atsakingu. Tai yra komfortiškas jausmas. Dabar žmonės uždirba pakankamai, gali sau daug ką leisti ir nėra poreikio kurti bendrų planų, kai juos gali turėti vienas. Tai ypač gaju išsivysčiusiose, stiprių ekonomikų šalyse. Dekadencija šeimos vertybių bei tautos kaip stipraus identiteto.
Man 30. Pergalvojusi visą savo dieną, nerandu joje momento, kuriuo norėčiau su kažkuo dalintis.
Santykiai yra nuolatiniai kompromisai ir darbas. Aš – tinginė ir egoistė.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
