Kodėl nutrūksta draugystės?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Seniai širdyje nešiojuosi nuoskaudą draugėms ir draugystėms ir niekaip negaliu suprasti, kodėl draugystės baigiasi. Taip, laikui bėgant keičiamės, požiūriai išsiskiria, bet iš esmės esi reikalingas ir fainas iki kol esi naudingas. Nors ir bandydama būti naudinga vis tiek kažkada tampu nereikalinga. Esmė tame, kad turiu mylintį vyrą, gerą šunį nuosavus namus, gerą darbą, o va draugės tos ir neturiu, ir trūksta ir nervina, kad trūksta, nes atrodo ieškau sliekų šiknoj. Gal kokių patarimų, kaip gyventi tiesiog sau?
Aš pastebėjau, kad ir mano draugystės nutrūksta, bet galvoju, kad dėl to, jog aš pati neinicijuoju susitikimų, skambučių, o laukiu, kada su manim sukontaktuos. Ir nesu ta, kuri mėgsta dažnai išeiti, tai taip ir gaunasi, kad vieną, kitą kartą atsisakau, pati neinicijuoju nieko dažnai ir baigiasi draugystės 🙂
Na aš manau, kad po mokyklos, po studijų pereini į kitą gyvenimo etapą ir dauguma draugysčių tiesiog nutrūksta, nes kiekvienas pradeda kurti savo gyvenimą, vėliau darbe, mažai kas bičiulaujas iki tvirtų draugysčių, vieni į kitus vistiek žiūri labiau kaip į bendradarbius, tai tie draugai ir prapuola. O šiaip tai užsiimant mėgiama veikla galima sutikti daug bendraminčių, kurie gali tapt ir draugais
Draugysčių palaikyti nelabai moku, ypač su moterimis. Esu gyvenime turėjusi tik dvi drauges, kurios buvo nuoširdžios, kurias tikrai galiu vadinti draugėmis. Kitos imdavo kažko pavydėt, apkalbinėt ir išbraukt mane iš savo planų, bet man nebuvo gaila.
Dabar labiau ieškau bendraminčių įvairioms veikloms, nes nemėgstu tuščio beprasmio bendravimo, man nuolatos reikia kažką veikt. O šiaip Beata Tiškevič kažkada neseniai savo ig buvo papostinus labai gerą įrašą apie draugystes ir jų laikinumą, ir aš visiškai relate’inau jos mintims, kad jei dabar ir gerai sutari su žmogumi, nepergyvensi, jei draugystė nutrūks rytoj.
Koks tavo amžius?
As nebeturiu draugiu, turejau pora labai geru, bet jos abi uzsienyje, su viena matomes karta per pusmeti geriausiu atveju, kitos nemaciau gal 5 metus, susirasom vis reciau, beveik neliko apie ka kalbet. Bandziau susidraugaut su grupiokem, kolegem, kai pagimdziau vaika su kitom mamom, bet nieko neisejo, nebuvo to rysio, baigesi kazkoks gyvenimo etapas – baigesi ir draugystes. Paskutini karta galvojau kad labai susidraugavom su bendradarbe – visada pasikalbedavom, susitikdavom po darbu, visada viena kitai rasdavom laiko. Bet ji pakeite darba, kai pasiulydavau susitikti neturedavo laiko, pati niekada pirma nebeparasydavo…
Dabar net nebesistengiu susirasti draugiu, nes nieko man tos pastangos nedave…
Man 31-vieneri. @jazminaite iš tiesų daug žmonių taip daro, nežinau, gal nesureikšmina ryšio palaikymo, gal tikrai tai nėra taip svarbu? Tam tikra prasme žaviuosi vyrų draugyste, be dramų ir išankstinių nusistatymų, paskambina, susitinka ir paskui metus laiko gali nesimatyti. Tačiau kaip išsiugdyti tokį požiūrį? @vitam1nts eisiu ieškoti posto!
Man irgi 31-eri ir jaučiuosi lygiai taip pat.
Bet mano toks neiniciatyvus elgesys nereiškia, kad man nereikia draugės, nors dauguma taip supranta 🙂 aš introvertė, man tik nereikia taip dažnai susitikti, susiskambinti, visur kartu eiti, o jei taip nedarau, daugima mabo buvusių draugių nuspręsdavo, kad nebenoriu draugijos apskritai. Vienintelė mano “draugė” šiuo metu yra vyras, bet būtų smagu turėti moteriškos lyties draugę, sielos draugę, kuri suprastų mane ir priimtų tokią kaip priima vyras. Beje, mano amžius irgi labai panašus. Matyt, čia tas laikas, kai klasės, grupės draugai atsisijoja.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
