Nenoriu ir tiek. 30.

As irgi nenoriu nei vyro nei vaiku, siaip sau taip linksmiau gyvent. 34m.

Man 37. Nenorėjau niekada tapti mama.

Absoliučiai niekada nenorėjau – net ir kai maža buvau, lėles atiduodavau draugėm, o pati būdavau auklė arba kaimynė, bet be savo vaikų

Niekada vaikai ar motinystė nekėlė man jokių emocijų – nei švelnumo, nei pavydo, nei AWWWWW. Noriu gyventi egoistiškai sau, vyras irgi tokios pozicijos.

Man 32, jam 33.

Reikia norėti ne vaikų, o visą savo likusį gyvenimą paskirti sąmoningo ir protingo individo auginimui bei formavimui.

Nelaikau savęs pakankamai brandžia bei išsilavinusia, kad galėčiau tai padaryti. O vartotojiškų pusdurnių ir taip pilna planeta.

Man 30.

Labai patiko dirbti aukle, bet ten su vaikais pabuni ir iseini, o nuo savo nepabegsi. As megstu viena su savim pabuti

Tiesiog nenoriu. 25m.

Man 31.

Vaikai mane erzina, mėgstu ramybė ir vienatvė, patinka laisvė kuria dabar turiu, gyvenimo partneris taip pat nemėgsta vaikų, esu tingus mėgstantis ilgai pamegoti žmogus, nenoriu savo gyvenimo atiduoti kitam, ir baimė kai vaikas atsibos juk nesukiši jo atgal, mamyste varginantis darbas.

Įdomu:

1: ar turite vyrus, jei taip, kokia jų nuomonė neturėti vaikų ir kaip sutarėt neturėti jų

2: ar jaučiate spaudimą iš šeimos narių, draugų ir pns. turėti vaikų

3. ką darytumėte jei sužinotumėte, kad esate nėščia.

Ps. Tiesiog įdomu, nenoriu įžeisti ar kad galvotumėte, kad esu nusistačiusi prieš jūsų tokį pasirinkimą.

27 nenorėjau visą gyvenimą, nenoriu iki šiol. Man baisu net įsivaizduoti, jog teks kažkam būti pasišvietusiai ir įsipareigojusiai bent 18 metų. Aš esu savanaudiška, egoistiška, vėjavaikė, net laukinė sakyčiau, vien svetimų vaikų klykavimai, isterijos ir etc man kelią savotišką siaubą, kad kartais net ausis prisidengiu. Ką jau ten kalbėti apie tai, kad jie man nemieli, nors ir žinau, kad pati buvau vaikas. Tad nah… Tiesiog nereikia.

1. Turiu, susipažinom jauni – 17/18, tada jau abu nenorėjom ir augdami kartu vis pasitikrindavom ar nė vienas neapsigalvojo.

2. jaučiau ir nemažą. Esu vyriausia anūkė iš penkių, vienintelė ilgalaikiuose santykiuose. Bet tiesiog kartą daėdė ir prie šventinio stalo pasakiau, kad žiūrėkit, mes su vyru kalbėjom, čia ne kažkoks vaikiškas išsidirbinėjimas, o aptartas ir apgalvotas dviejų žmonių sprendimas, ir jums teks su juo gyventi. Tai gana stipriai apsiramino, mama tik pazyzia, bet ji dėl visko zyzia.

3. daryčiau abortą. neseniai turėjom išgąsčio ir labai natūralus man toks sprendimas jaučiasi. tiesa darom viską, kad nepastoti ir vyras planuoja darytis vasektomiją.

1. Vyras vaikų taip pat nenori ir nemėgsta.

2. Šeimos nariai ir draugai sprendimą gerbia.

3. Nėštumo nutraukimas.

1. Vyras labai nori, bet susitaikė

2. Spaudimo nejauciu, atvirkščiai, artimiausi artimieji (įskaitant mano tėtį, kas yra biski awkward) mano, kad tai teisingas sprendimas

3. Gimdyciau, nes kitu atveju begalybiskai iskaudinciau vyrą ir jis galimai numirtų

Jeigu turėčiau vaiką sėdėčiau absoliučioj depresijoj. Gal kai turėsiu daug pinigų ir visiškai nieko ką veikt tai vyrui padarysiu, kad geri genai nepražūtų. O šiaip tai bleh tie vaikai ir tie 20metų į juodają skylę.

Oho dar ir tokiu yra. Bet tai jum del lo nesinori ar kad reiks augint reikalaus islaidu ir t,t bet ar jum nieko nereika kad uzaugine geru zmogum jus myles rupinsis,paliksit savo gena po saves na as tai tikrai noriu pas mane yra tas mamos instinktas