į temą, prisimenu,dar ganėtinai anksčiau draugė vis svaigdavo dėl Wiljamo Levio.
Na ir per IT darėm (buvo 6-okės, man rods) kažkokį darbą su vėžliuku, kur reikėjo patobulinti, sutvarkyti nuotrauką. Reikėjo paveiksliuką pasirinkti patiem, radom internete kažkokį su gamta ir pradėjom tvarkyt. Jau visai į pabaigą, liko ten kelios detalės. Sakau:”Mokytoja, ateikit, jau baigėm”. Mokytoją beeinant kažkas užkalbino ir ji nusisuko.
Aš jau klijuoju tą paskutinę detalę ir, matyt, kažką paspaudžiau ar kaip… Tik šast ir 
ši nuotrauka į tą programą įsimetė. Mokytoja vis dar kalba. nežinom, ką daryt. Anasis mūsiškis, pradingo neišsisaugojęs. Puolėm prie šito, į tą vandenį priklijavom laiviukų, ankčiukų , žodžiu, visokių nesąmonių, kiek spėjom
Už dviejų min. mokytoja ateina…
“Oho, mergaitės, kaip čia suprast?”
“Čia čia… netyčia iššoko šis…”
“Mhm, netyčia… Ką dabar siūlot man rašyt jum?”
Ir tąkart gavau pirmą šešetą…
Bet užtai žvengėm dar savaitę po…
ir prisiminus labai linksma pasidaro
