trumpai aprasysiu savo istorija. nekaltybe praradau vos 16…su seniai pazistamu vaikinuku, kuris buvo pagarsejes kaip lovelasas…visos mokyklos mergaites svaigo nuo jo. draugavome apie 1,5 metu…kai “paragavo’ manes ir po kokios savaites jau pamaciau ji su kita. tyliai nutraukeme santykius. skaudu buvo…net dabar skaudu prisiminus. siandien man 33 metai ir pries kokius 3 menesius sulaukiu skambucio…o ten jis. rodos siek tiek pageres, bet gal del drasos.ir sako..zinai, kad as negaliu ramiai gyventi po to, ka tau padariau. Atleisk man. net nezinai, kokius keliu praejau kol suradau tavo telefona, bet nusprendziau zut but tave surasti ir atsiprasyti. dar daug ten sapaliojo, bet esme tame…as jam pasakiau, kad as neturiu ko jam atleisti, kad jis pats tegul sau atleidzia.
tai reziume-kiekviena istorija turi savo pabaiga ir savo tiksla. tai kas mums nutinka, nera siaip sau, tiesiog taip turejo buti- kas musu neuzmusa, tas mus uzgrudina.
