Ai, tie aplinkiniai, matyt, labai ribotai mąsto – jiems ir nenorėt vaikų blogai, ir anksčiau/vėliau gimdyt blogai… (apie kiskukte komentarą)
Šiaip vaikų turėt prasminga, nes jie būsimi suaugę žmonės. Taip, kaip ir rašo ace.of… kol jie maži, tai yra rūpesčių, kol nemoka patys susitvarkyti WC, kalbėti, valgyti, vaikščioti, skaityti ir rašyti etc. Už juos reikia daug ką daryti, mokyti, aiškinti, jie verkia, zyzia, išdykauja, laksto… Bet ir mes tokie buvom, tėvai mus augino, dabar mes galim pildyt savo svajones, daryti tai, kas mums patinka, kažkas iš mūsų stato namus, kažkas gydo žmones, taip prisidedam prie pasaulio kūrimo.
Kartą kai buvau labai laiminga pagalvojau, kad dėl savo meilės vienatvei ir tylai atimu šansą tokią laimę (nebūtinai patirtą dėl tokio paties dalyko) patirti savo vaikams, nes jų greičiausiai neturėsiu. Kažkada per etikos pamoką reikėjo parašyt sąsiuviny didžiausią dovaną, kurią galėtum kažkam padovanot ir aš parašiau – “gyvybę (būsimam vaikučiui, kada nors)” – mokytoja perskaitė praeidama ir sakė, kad labai gražu ir prasminga. Bet kaip jau ir rašiau, greičiausiai nemokėčiau su vaiku bendrauti, pavargčiau, būčiau pikta ir nervuota, tai nei man, nei šeimai nebūtų gerai. Su kokiu tyliu ramiu intravertu vyru galėčiau gyventi, bet jei vaikas būtų itin aktyvus, tai su savo charakteriu ir fiziniu nepasirengimu jam pvz. įlipus į medį aš jo iš ten neiškelčiau kaip kad kaimynė kaime padaro.
Dar yra toks aspektas – prisimenu, kad vaikystėj man atrodė, kad tėvai ar kiti suaugę žmonės viską moka, gali ir supranta, visas tavo vaikiškas bėdas išsprendžia, ir baisoka darosi pagalvojus, kad kažkas gali taip galvot apie tave, nes tu toks nesijauti. Labai menką vaikišką bėdą išspręstum, bet jei kas rimčiau… Jei turėtum vaiką, norisi jį išauklėti protingą, gerą žmogų, nemanau, kad tai visada lengva.
