Dar vienas labai svarbus kriterijus yra pašaukimas. Labai gaila, kad Vilniaus pedagoginis universitetas turi tokią prastą reputaciją ir prastus reitingus. Juk sakoma, kad į pedagoginė stoja tie, kurie niekur daugiau įstoti nesugebėjo. Ir iš dalies tai yra visiška tiesa, mano pusseserė šiais metais įstojo į biologiją VPU, jos seniūnas “ant tiek” lenkas, kad baigės dvylika klasių nesugeba nė vieno žodžio taisyklingai parašyti. Aš ne rasistė, bet kažkaip žiauru. Ir dauguma ten tokie. Žinoma, pasitaiko ir žmonių, kurie stoja iš pašaukimo, tačiau visuomenės požiūris į universitetus ir pedagogiką, kaip specialybę toks iškreiptas, kad net ir tiems pašauktiesiems sunku išgyventi tokioje terpėje. O tie nemotyvuoti užima nemokamas vietas universitetuose. Čia irgi ne išeitis. Niekad nesuprasiu, kokį velnią pedagoginiam veikia panelė, kuri NEKENČIA vaikų ir kuriai reikia tramdyti savo nervus, kad pamačius neklusnius vaikus, jų nenužudytų (čia jos pačios žodžiai). Ir taip kalba būsima mokytoja.
Asmeniškai man yra kraupu. Žinoma, ne studentai kalti: aš daugiausiai kaltės įžvelgiu sugedusioj (gerai, ji nėra sugedusi, bet skylių daugiau, nei lopų) mūsų švietimo sistemoj ir absoliučiai iškrypėliškai iškreiptame visuomenės požiūryje apie išsilavinimą, kad tas, kas nebaigė universiteto- ne žmogus, o baigti profesinę mokyklą- ne lygis. Vien dėl tos priežasties, bijodami pasirodyti blogesniais už visus vadybininkus, žmogeliai, neturėdami (arba turėdami nedaug) smegenėlių, stoja ten, kur įstoti lengviausia.
O pats baisiausias dalykas yra tas, kad visi tie nemotyvuoti žmonės, kuria mūsų pačių ateitį. Mano nuomone mokykla užima didžiąją dalį mūsų gyvenimo. Mokykla tikrai labai glaudžiai susijusi tiek su šeima, tiek su paties vaiko prioritetų ir vertybių formavimusi, tiek su vaiko vystymusi ir branda. Juk mokykloje vaikas išmoksta socializuotis, reikšti arba nereikšti savo nuomonę, žodžiu, ugdosi kaip asmenybė. O mokytojas turi vaikui būti autoritetas. Nuo mokytojo priklauso labai daug. Net, galima sakyti, to augančio vaikučio ateitis, karjera ir vėlesnis gyvenimas. Pvz aš būčiau buvusi labai gera medikė, jei ne mano kvaila chemijos mokytoja, per kurią neišmokau chemijos, dėl to negaliu net pretenduoti į medikės karjerą. Skamba kvailai, bet juk būtent tokiomis įvairiomis smulkmenomis formuojasi žmogaus požiūris į gyvenimą. Gal kas nors sakys, kad lengviausia kaltinti kitus, užuot pačiai pasistengus. Gal iš dalies taip, tačiau bet kokiu atveju mokytojas turi būti AUTORITETAS, jo turi klausyti.
Tačiau, kad be ko, už tokį sunkų, atsakingą ir be proto visuomenišką darbą turėtų būti mokama daug didesni atlyginimai. Juk kuriam savo ateitį. Nesuprantu, kodėl valstybė į tai žiūri pro pirštus.
Gal kai kurie mano išsireiškimai nuskambės per žiauriai, tai nesu aš labai bloga, tiesiog be galo noriu miegot, tai galėjau sutirštint kai kuriuos dalykus
