Toliau iš “Aistros paradoksas”:
Bijokite žodžių “Likime draugais”
Nutrūkus santykiams, “vedantysis” dažnai bando pasinaudoti tuo, ką galime apibūdinti sąvoka “Likime draugais”. “Vedantysis” nori išlaikyti draugišką ryšį su “pavaldiniu” pagal sau naudingas sąlygas. Galų gale, “pavaldinys” jį gerai pažįsta, galbūt net buvo pats artimiausias žmogus gyvenime. Toks elgesys padeda “vedančiajam” atsikratyti netikrumo, kuris kilo, kai jis liko vienas ir sumažinti sau kaltės jausmą, kad partneriui sukėlė skausmą. “Vedančiajam” lengva pakeisti rolę iš mylimojo į draugą, nes pasibaigus santykiams jis neturi romantinių poreikių.
“Pavaldiniui” virsti iš mylimojo – draugu dažniausiai yra labai emociškai sunku, (jeigu tik apskritai tai įmanoma) – bent jau tuoj pat po išsiskyrimo. Jis gali pabandyti įtikinti save, kad reikia būti brandžiai asmenybei, kad susigyventi su mintimi, kad mylimasis nuo šiol bus tik draugas. Jis gali iš visų jėgų stengtis suvaidinti šį vaidmenį. Jis gali netgi tapti pagalbininku savo buvusiam partneriui naujuose romantiniuose nuotykiuose su kitu asmeniu. Tačiau pasąmonėje jam draugo vaidmuo – tai paskutinis vilties spindulys, kad mylimasis sugrįš. Anksčiau ar vėliau jo emocijos išduos, kad draugo vaidmenį jis tik vaidina. Atsitiktinai ar tyčia, bet meilės arba pavydo požymiai (o gal ir abu kartu) išsiverš į išorę. Tuomet “vedančiajam” teks imti jautį už ragų ir nutraukti visus santykius su savo buvusiu partneriu.
