Turėjau pagalbos ir iš senelių, ir aukles samdžiau. Man būtų buvę labai sunku auginti be jokios pagalbos. Aš už tai, kad tėvams, o ypač – moteriai būtina bent periodiškai atitrūkti nuo mamos amplua, net jei vaikas dar visai kūdikis. Kūdikiui nieko nenutiks, jei tas porą valandų vežimėlį pavežios auklė, o mama tuo tarpiu atsipalaiduos grožio salone, pabendraus su draugėmis, prisimins profesines veiklas ar kitaip skirs laiko tik sau. Tas man atrodo labai svarbu iš savos patirties.
Apie tai, kad poros pradėjo pyktis po vaiko gimimo. Taip, vaikas yra išbandymas. Pirmiausiai, vaikas parodo, ko vertas vyras Kiek jis atsakingas, kiek patikimas, kiek brandus. Lengva būti šauniam, kai gyvenimas nieko iš tavęs nepareikalauja ir viskas kaip sviestu patepta, kai rūpiniesi tik pats savimi, pasišvilpaudamas, ir dėl nieko galvos nesuki. Atsiradus vaikui taip nebus – atsiranda atsakomybė už visiškai nuo kitų priklausomą žmogutį, atsiranda žmonos (vaiko mamos) nuovargis, bent laikinai prarastas grožis, kurį laiką nebeišeina mėgautis intymiu gyvenimu, nemigo naktys, …
Štai tuomet ir paaiškėja, kiek vyras yra tikras vyras. Jei tai – nebrendyla, kuris supanikuoja, vos pamatęs, kad dabar teks ir padirbėti – tai ir pykstasi, ir skiriasi poros. Jei tai – adekvatus subrendęs žmogus, tai tuomet ir ryšys neišyra. Žinoma, kažkiek pasipyksta visi, juk būna, kad nervai nelaiko, būna , iš nuovargio kyla dramos ir melodramos, būna sunkumų darbe, kitų reikalų. Bet tai natūralu, žmogiška ir nereiškia skyrybų ar meilės pabaigos.
