Iškart pabrėžiu jog man tuo metu buvo 16 ar 17 metų (na jau ale brandus žmogus kaip ir). Dėl breketų turėjau raut bent 4 dantis. Viskas tvarkoj, naktis prieš vizitą nemiegota, panikuoju, nevalgau nieko. Išaušo lemtingas rytas, mama nutempė pas odontologą, sėdim prie kabineto, aš net purtausi iš baimės. Bandau visaip save ramint, kad neskaudės, viskas okey. Sesutė atidaro kabineto duris ir pakviečia užeit – NEKLAUSKIT KAS SUSIŠVIETĖ MAN GALVOJ bet aš žaibo greičiu pasiimiau kuprinę ir tiesiu taikymu bėgt iš ten O iš paskos mama su sesute gaudo ir rėkia kad sustočiau. Man adrenalinas, aš jau lauke iš 6 aukšto spėjau atsidurt. Pribėga mama su sesute. Sesutė ramina, kad tikrai neskaudės, grįžtam, gydytojas laukia. Mama nebeapskentus jau piktu tonu šaukia ar noriu aš tiesių dantų ar ne (ir patikėkit, aš jų tikrai nebenorėjau )
Galiausiai pavyko mane prikalbint eit rautis. Užeinu į gyd kabinetą – o ten jaunas, belekoks gražus vyras sėdi ir šypsosi. Man jau gėdos jausmas parėjo, kad kokius aš čia cirkus keliu, užlipu į kėdę – ir emocijos užplūsta, pradedu verkt net pasikūkčiodama. Ašaros byra, vaistai suleisti, gydytojas juokiasi su mama, aš nei girdžiu nei matau kas aplinkui vyksta, bet po max 5 minučių gydytojas su šypsena pakiša man vieną iš dantų prie veido ir klausia “pasiliksi ar išmest? Visiškai jokio skausmo, diskomforto nebuvo..)
