vieniems sekasi aplink save suburti didelį ratą žmonių, kitiems – ne. Tai absoliučiai normalu. Ne visi traukia prie savęs žmones, nori stengtis dėl santykių su jais, galų gale, ne visi tai ir sugeba ir tikrai ne visiems to reikia. Man pačiai jūsų amžiaus atrodė, kad tai – didžiausia pasaulio tragedija. Nesugebėjau užmegzti didelių draugysčių nei universitete, nei darbovietėse, tačiau einant laikui supratau to priežastį. Esu iš didelės šeimos ir mano laiką daugiausia ir užimdavo bendravimas su ja. Man nereikėjo dar vieno būrio žmonių, kuris tą šeimą pakeistų. Tai supratusi nurimau ir nustojau stengtis kam nors patikti. Draugų, kuriems galėčiau naktį skambinti, neturiu ir aš. Nesijaučiu dėl to kažką praradusi. Žmogus gimsta ir miršta vienas, neieškokit savo gyvenimo prasmės kituose – ją turit rasti tik savyje…

same same, tik kartais kai pamatau kiek dahuja zmoniu ta pati jaucia ir raso kaip as, tai nesijauciu nie vienisa nei durna, tiesiog zmones susvetimeje ir per ta pasaulio skubejima buti prekemis tiesiog susvetimeja.

pradziai pradek nuo self help knygu, psichologo konsultaciju, terapijos pratimu bei bendraminxiu paieskos.

Labiau siulyciau susirst hobiu, tikrai idomios veiklos. Ir stiprint saviverte. Besimegaujantys gyvenimu zmones visada labiau trauks kitus.

Kartais ir nulis šalia vieneto didina vertę

Manau toks požiūris į save galimai kažkokios traumos pasėkmė, kas nutiko paauglystėje, kad pradėjai taip mastyti?

Sakiau ir su savo saviverte dirbt. Praleidot pro ausis. Dabar atrodo laukiat, kol kas su jus pastebes ir galesit atsivert ir tada jau jausites pilnavertis zmogus, o ne niekutis. Pirma save pati turit nelaikyt nieku, tada ir nereikes to patvirtinimo is aplinkos.