Esu vaikinas, man 19 metų, mano merginai 21. Viskas kaip ir gerai, gražu, matome gražią ateitį kartų, į viską žiūrime rimta, bet mane kamuoja ateitis. Viskas dėl to, nes mano požiūris toks, jog vyras turi išlaikyti šeimą, suteikti komfortą, stiprų pagrindą ir pan. O pas mus gaunasi (arba gausis viskas atvirkščiai). Ji mato savo ateitį, planuoja, ką gyvenime veiks, žino tai. Kadangi tėvai turi verslus, tad ir ją jau į savo reikalus pilnai įtraukė ir nors kol kas ji nieko ypatingo dar nedaro, bet jau vis tiek važinėja į kitas šalis, ten susitinka su visokiais žmonėmis iš skirtingų kompanijų, arba iš jų pačių firmų ir t.t. esmė ta, jog ji pati sakė, jog tobulėja su kiekviena diena, ateityje turėtų uždirbti labai didelius pinigus ir t.t. Ir prisipažinsiu, nors ir džiaugiuosi už ją, bet tuo pačiu mane tai ir glumina. Nes pats savo ateities neįsivaizduoju labai gražios. Ją laikau perspektyvia, mokinąs gerame universitete, kas susyja su verslu, o aš pats šįmet net į kolegija negalėjau įstoti, ėjau į profesinę, pasirinkau atrodo neblogą specialybę (travel agent). Kai jai pasakiau, iš kart paklausė, kiek kainuos mokslai, pasakiau jog tai profesinė ir mokėt nereikia, pajaučiau šiokį tokį nusivylimą, bet viskas dar kaip ir gerai.

Niekada nebuvau didelis optimistas, labiau į viską žvelgiu realiai. Taip, esu dar jaunas, viskas prieš akis, bet savęs negalėčiau laikyti perspektyviu, veju mintis, arba stengiuosi tai daryti, kad dirbsiu tik juodus darbus ir gyvensiu nuo algos iki algos. Taip, galiu pripažinti, jog jos dėka ir aš labiau noriu pasitempti, tobulėti pats, kažko gyvenime daugiau pasiekti, nes labai nenoriu jaustis prieš ją menkesnis, bet kol kas būtent taip ir yra. Kažkada su ją kalbėjau apie tai, sakė, jog tiki manimi ir žino, kad aš pasieksiu ką nors. Tiesiog man viskas atrodo taip sudėtinga, visokios mintys… Juk ji po kokių ketverių metų jau bus gerokai pasistūmėjusi link to, ko siekia, gal net bus jau visiškai tai padarius, o aš negaliu pasakyt, kokį save matau po tų pačių ketverių metų, baisu, jog su laiku jai tik atrodysiu mažiau perspektyvus ir tai kiš koją santykiams. Na, yra ir tas dalykas, kad jeigu aš susimausiu, padėti sau galėsiu tik aš pats, nes praktiškai nuo paauglystės savimi rūpinuosi tik aš pats, o jos tėvai deda dideles viltis į ja, ir jeigu jai kas ir nepasisektų, ją tėvai ištrauktų ir viskas būtų gerai. O aš dabar mokysiuosi du metus, jeigu nieko nesigaus (nors žadu labai stengtis, kad įgyti kvalifikaciją) tai du metai nuplauks, bus jau 21-eri, o vis dar nieko, kai jai jau dabar 21-eri ir ji jau versli yra, tas mane tiesiog žudo. Noriu tiesiog patarimų iš šono, šalies, gal aš perdedu, o gal tai normalu, kad aš apie tai galvoju ir jaudinuosi? Gal kas esat buvę panašioje situacijoje su savo antrąja puse ir kaip viskas išsisprendė? Užėjo tiesiog tokios mintys dabar (nes ji vėl išvažiavus į užsienį, atsieti dirba) ir pagalvojau jog tiesiog gerai būtų kam nors paimti ir pasakyt, ką galvoju, nors taip, konkretaus klausimo kaip ir neturiu, bet jūsų mintis norėčiau išgirsti tiesiog. Tad labai ačiū visoms ir visiems, kurie turės ką pasakyt. Na, o tie, kurie neturi nieko, tai galite ir temą pakelti.