Baaaaik! kiekvienam iš mūsų būna blogų ir sunkių akimirkų, bet juk po audros visada išlenda saulė, ar ne taip? pradėk galvoti kitaip, keisk kažką, renkis kitaip, susirask naujos veiklos, nauju draugių, išmok džiaugtis gyvenimu.. susirašyk ant lapo priežastis, dėl ko jautiesi blogai, kas tau neleidžia jaustis laiminga, ir pamažu jas panaikint, kartu išbraukdama iš lapo. Pačiai pasidarys geriau ir pamažu pamilsi gyvenimą. Nesugalvok nieko sau darytis Dar viskas prieš akis

p.s. jei viskas būtų visada gerai – paprasčiausiai nebūtų įdomu gyventi

We can’t choose where we come from, but we can choose where we go from there.

Bet negalvok, kad jei nesugebėsi to padaryt per dieną ar dvi, tai tu netikus. Reikia daryt mažyčius žingsnelius, kad nueitum vieną didelį ir nesukluptum. Vėl pradėt keisti mąstymą, galvot, kad viskas jei ne daabar yra, tai bent bus gerai. Ugdyt valią, kad nenumest šalin idėjos – keisti savo gyevenimą. Pasidaryk sau kokių malonumų, su vaikinu nuvažiuokite kur nors, kad ir pačiomis minimaliausiomis lėšomis susikurkite kažką romantiško, atsipūskite nuo kasdienybės.

Pasaulis/dievas/pasąmonė/ar kažkas kitas, kas čia viską valdo, negali viso to padaryti už mus.

O savižudybė – yra pats lengviausias būdas pasirodyti, kokia esi silpna, net egoistė, kad vis dėlto, nors ir galvojai apie artimuosius, bet vistiek drįsai tai padaryti. Bet anaiptol tai visai ne drąsos įrodymas, o baimės gyventi.

Bet žinai kaip sakoma, lengva kalbėti, o dar kai esu tikriausiai perpus jaunesnė už tave. Bet visų gyvenime buvę sunkumų, jei dar nebuvo – jų bus. Jei gyventume vien tik geromis dienomis – nebepastebėtume jų, musų ir jos jau nebetenkintų – ir būtų dar sunkiau, nes reikėtų siekt tobulybės, kuri nepasiekiama, o jei ir pasiektume, va tai jau ir būtų kelio pabaiga.

Užsikalbėjau, nuėjau į šoną, bet aš tikiuosi, kad tu pasistengsi ir būsi laiminga, jei ne kiekvieną dieną mintyse, tai bent jausi palaimą širdyje.

Oj ir man būna tokių dienų.. Mylimasis labai džiugina mane, bet būna ir susipykstam, ir visko, ir būna labai įskaudina, o kadangi tą žmogų tikrai labai myliu, ir galėčiau pasakyt, kad jis vienas pagrindinių žmonių, kuris mane taip pradžiugina ir panašiai, labai labai ir labai susinervinu, ir atrodo, kad viskas aplinkui taip pat pradeda griūti.. Buvo toks periodas, kai tikrai galvojau, kad viskas, gulėjau per dienas lovoj ir net nevalgiau. Maniau, bent taip galą pasidarysiu. Bet vieną rytą atsikėliau, ir supratau, kad jei aš taip ir pasidaryčiau, niekam nuo to geriau nebus. Reik atsistot, ir eit, kilt, kad ir per prievartą, net jei ir kiti smerkia, reikia eiti pirmyn. Tokiomis dienomis reikia gyventi dėl kitų, jei ne dėl savęs, pagalvot apie kitus, artimuosius.. Tikrai nėra taip, kad niekam šiam pasauly nerūpint. Pabandykit lankyt šokius, kokius nors kursus. Su užsiėmimais atsiras nauji žmonės, galbūt ir nauja meilė, jei ši nedžiugina.. Man ir atrodo, kad neturiu jokių užsiėmimų kurie džiugintų.. Bet vis tiek, tikrai tikrai yra koks nors dalykas, kuris padėtų atitolinti blogas mintis ir padėtų atsipalaiduoti. Nežinau ar padėjau, bet sėkmės autorei. kaip kažkur užmačiau tokią frazę: “pabaigoje vis tiek viskas bus gerai. O jei nėra gerai, tai dar ne pabaiga.”

Uzjauciu, bet gyvenimas nera toks baisus! Reikia ismokti gyventi.

Kaip kazkuri mergina sake, visiems buna blogu ir geru dienu, nemanau kad pas tave jos tiktais blogos! Galbut tik save tikini jog taip yra ,o tu pabandyk kazka keisti, vietoj rytines arbatos isgerk kava, vietoj sedejimo namie, mink dvirati, vietoj ejimo parukyti padaryk mylimajam skanius pietus ar vakariene. Tiesiog kol neisbandei visko saves nesmerk kad esi niekas siam pasauli, keisk senus pabodusius iprocius ,draugus, bendravima ir gyvenimas taps grazesnis SEKMES!

Mane tai dar ir tevai eda, kaip kokia seimos geda..

oj as irgi saves nekenciu….jau kelintas menuo eina,kai noris uzmigt kokiai pusei metu….

man identiska situacija, tik tiek, kad nei draugo buvimas salia nebedziugina…

sveika, nors esu žymiai jaunesnė, tačiau turėjau panašios patirties… aš atradau savo nuolatinę Saulę, kuri niekada negęsta, nebent pati ją apleidžiu dėl savo žemiškumo… manau, kad tau trūksta paprasčiausios vidinės ramybės ir meilės. Mylėti ir būti mylima. O aš net neabejoju, kad tu tokia esi. Tik šiais laikais mūsų jausmus pavergia ir užgožia begalė banalybių ir materialaus gyvenimo išmislų… aš siūlau Tau aplankyti bažnyčią… o tiksliau paieškoti Dievo ramybės. Nežinau ar esi tikinti ar ne, tačiau aš žinau viena – gyvas tikintysis yra laimingas žmogus. Net ir nepasiekęs materialių aukštumų, tačiau labai turtingas meilėje. Ir jam to gana. O jei esi prieš tikėjimą, siūlau nebūti kategoriška ir neuždaryti durų tam, kas gali padėti. Pasimelsiu šįvakar už tave.

Nusipirk gyvūną Šuniuką pvz, labai geras antidepresantas