FWB. Patarimo
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveiki. Kreipiuosi į tas/tuos, kurie nusprendė leistis į neįpareigojančius santykius. Tai man visiškai nauja patirtis, svarsčiau ilgą laiką ar noriu ir ar man reikalingas toks friend with benefits, tačiau, kadangi tas žmogus pasirodė vertas mano laiko, apskritai atitinka visus lūkesčius, sutikau leistis į šį nuotykį neapibrėžtam laikui. Vis tik man kyla klausimų, į kuriuos atsakymus norėčiau gauti iš šalies, iš patyrusių tai, o ne paties FWB.
Taigi, visų pirma, kiek laiko skiriate bendravimui? Ar bendravimas apsiriboja tik ties lovos reikalais/troškimais/fantazijomis ir kt? O galbūt įsileidžiate vienas kitą ir į asmeninį gyvenimą? Kiek kartų per savaitę įprastai susitinkate? Labai sunku nustatyti ribas, kartais galvoju, jog elgiuosi per šaltai, ypatingai, kai matau, jog žmogus visai kitokio tipažo.
Ačiū, jei kas pasidalinsite patirtimi )
Neturiu tokios patirties. Bet gal galeciau paklaust, kas priverte svarstyt ilga laika ar jum reikalingas fwb? Siaip kiek pastebiu labai slidus reikalas su tokiais santykiais, merginos daznai perdaug prisirisa, pradeda noret rimtos draugystes, arba bent jau didesnio emocinio rysio, dalintis kazkokiais asmeniniais dalykais. Vaikinams viso to perdaug daznai. Jauciasi nuvilti😁 nes turejo but daug zadantys santykiai just for fun. Sudetinga su tom ribom.
Ilgą laiką svarsčiau, nes nebuvau įsitikinusi ar apskritai esu pasiruošusi kurti kažkokį santykį, kadangi prireikė laiko atsigauti po ilgametės draugystės nutraukimo. Vis tik tas naujai atėjęs žmogus sudomino, leidausi į tą nuotykį, nes jis apskritai pasirodė šiek tiek kitoks, atitinkantis tai, ką norėčiau matyti antroje pusėje, be to, turėjo tokių santykių patirties, kas leidžia jam mane pamokyti tam tikrų tokių santykių vingrybių.
Esmė ta, kad esu racionali ir gan šalta asmenybė, seksas man nėra meilė, todėl į viską žiūriu paprasčiau, o FWB nuomone būtina kažkiek ir pabendrauti, išlaikant įspūdį, jog nesinaudojame vienas kitu, dėl elementarios pagarbos. Todėl pradėjau galvoti kur tos ribos ir ar nepavojinga kurti kažkokį emocinį ryšį, kad po to ir nebūtų, jog ups, įsimylėjau.
Galbūt atsiras daugiau pasisakymų? )
Pavojinga. Asmeniškai man FWB veikia tik trumpam laikui. Paskui atsiranda jausmai.
Kiek laiko Jūsų atveju veikė šitas FWB principas? )
3-4 mėnesius.
Mano atveju buvo irgi atsiradę jausmai, simpatija, kai žinojau, kad jos negali būti ir nėra jokių šansų būti kartu, bet kaip greit atsirado, taip greit ir praėjo, nes racionalus protas veikė stipriau Susirašinėdavom tik susitikimo reikalais, kartais dar kokį prikolą numesdavom, bet daug nebendraudavom. Susitikdavom kelis kartus savaitėj, kartais ir kokį mėnesį nesimatydavom. Tiesiog, būdavo gera būti kartu, vienas kitą suprasdavom, bendravimas buvo labai sklandus, asmeniškumus irgi pasipasakodavom, tad ne visada susitikdavom tik dėl to reikalo. Ribų nėra, svarbiausia negalvoti, kad vienas kitam kažką privalote, ar parašyti, ar tiek ir tiek kartų susitikti ir mąstyti blaiviai, nes jei imsite žiūrėti pro rožinius akinius ir kurti iliuzijas, įsivaizduodama normalius santykius, kurios 90 proc. Nepasitvirtintų, greičiausiai liksite įskaudinta. Ne visi tokio tipo santykiai užsibaigia gražiai ir juolabiau pasibaigia santykiais, tad jei jausite, kad nesusitvarkote su jausmais ir kita pusė nejaučia to paties, geriau bėkite kuo greičiau ir toliau
O išbandyt tikrai verta, man toks bendravimas padėjo suprasti, kokių iš teisų santykių norėčiau bei kas man svarbu.
Nesakau, kad viskas bus taip ir jums, bet pasidalinsiu savo patirtimi. Turėjau tokį “vaikiną”. Viskas vežė, daug išbandėm, jaučiausi seksuali. Bendravom gan dažnai apie visokius prikolus ir panašiai. Nieko rimto. Paskui varėm švęsti naujų metų. Na.. Atskirai. Po naujųjų jis pasiūlė pas jį atvažiuot pernakvot. Man tuo metu buvo tos dienos, pasakiau atvirai, kad nieko nepeš. Bet pasakė, kad tiesiog jam nuobodu. Ilgainiui ėmėm vakarieniaut kavinėse, eiti pasivaiksčioti. Vieną rytą, užkritau žmogui ant nugaros kai jis gulėjo ant pilvo. Na ir ką.. Stojo tyla, nebuvo apie ką kalbėt ir išlemenau: Žinai, man rodosi aš beveik tave myliu.
Žodžiai ėjo taip iš širdies, kad pati nesusivokiau kai tą pasakiau.. Greit pašokau ir išlėkiau. Po to jokio pokalbio neapturėjom. Tik tiek, kad po keletos dienų jis pasiūlė tapti oficialiai jo mergina. Kartu buvome 2 metus, paskui dėl pykčių ir kitų niuansų išsiskyrėme. Tad mano nuomone anksčiau ar vėliau tai daveda iki stiprių jausmų. Spręsti jums ♥️
Turėjau tokius santykius,taip, simpatija buvo atsiradus iš abejojiu pusiu tačiau ilgainiui dingo, nes aiškiai žinojom jog nei jam nei man kolkas nieko rimto nereikia bendravom tikrai nemažai ir ne vien dėl to,jog tardavomes kada pasimatyti, bet ir šiaip lyg geri draugai, pasimatymai taipogi buvo max faini,kai tesiog išvažiuoji į miestą pasukti ratų ir išgerti kavos,pasivaikščioti kažkur pamatyti kažką, taigi tikrai neapsistojo ties lova kaip kažkas rašė buvo gera būt kartu,pasipasakoti jis taip ir liko mano gyvenime kaip draugas nors jau turiu vaikina, tačiau tam žmogui esu be galo dėkinga aišku ne visom taip būna tačiau iš mano pusės tokie santykiai nėra tragedija jeigu randi savo žmogų
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
