Neverta būti žmona?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Su vaikinu draugaujame virš metų, gyvename kartu (manau tai buvo klaida…), tačiau piršlybom nei nekvepia. Mums jau tuoj po 30, turėję ne vieną partnerį, tad manau nebereikia po 5 metus draugauti, kad susivokti tinka ar netinka. Vaikinas dar draugystės pradžioj minėjo kad šeima jam vertybė, kad bus vestuvės (bet nėra). Kai jau kalbam konkrečiai, sako kad nori su manim, tačiau dabar nėra laiko, nėra finansų, etc. O aš jaučiuosi kuo toliau tuo blogiau, kažkokia nuoskauda kaupiasi, pradėjau tausoti save sau ir per daug neatiduoti saves, nes bijau likti įskaudinta (blogos patirtys). Kokios idėjos, kaip elgtis? Nes svarstau po naujų metų ir dar vieno pokalbio, jeigu niekas nejuda tiesiog skirtis…
Įteisinti santuoka reikia 20 minučių ir 20 eurų
Po metu turbut tik nukrenta roziniai akiniai ir pradedi zmogu pazinti. Kokia cia meile jei parasas popieriuke ir balius yra jums svarbiau..gal ir gerai daro vaikinas, kad niekur neskuba. Jau geriau skirtis po nauju metu nei paskui per advokatus.
Jei nera tam finansu tai jus gal dar norit, kad jis ir paskola pasiimtu graziam ziedui ir baliuj? Ar uzteks susirasyt ir baronkos ant pirsto?😂
Juokauju zinoma, tiesiog man juokinga kai zmonem vestuves svarbiau nei pats zmogus.
Moteriai jau 30 tai ne vestuvese manau esme, o tam kad seima sukurti, susituokti ir susilaukti vaiku
O kur as minejau kad reikia man baliaus? Uztenka ziedo (nekainuos daugiau negu gero visko bonke kuria sau gali leisti), ir fakto kad esu suzadetine, o ne sugyventine. Zmogus labai svarbu, bet faktas, kad tas zmogus, kuri matai savo vaiku tevu taves “neima” – skaudina.
Tom kas kalba apie tai, kad vestuves nesvarbu, esme zmogus, draugavau su exu 3 metus, kol galiausiai jis man pareiškė kad “niekada manes neves”, o as buvau toliau, nes na juk myliu.. Kol galiausiai mete, rado kita ir po metu su ta kita apsizenijo. Ar vertejo laukt tuos 3 metus? Gailiuosi, kad tiek prabuvau tam santykyje, kuris numuse saviverte galiausiai iki 0. Jauciu kad ir dabar pradedu guztis, spausti, nesijauciu kazkokia “vertinga” kaip moteris.
Man nenormalu, kad visos temos su tais pačiais klausimais ir nė vienoj nepatariama merginoms kalbėtis, o ne laukti išsižiojus, kol princas susiprotės. Mato, kad jums gerai 5 ar 10 metų, tai kam kažką keisti? Jeigu negalit susėsti ir pakalbėti taip, kad būtų pokyčiai, tai reiškia nesusikalbat ir niekad nesusikalbėsit būdami kartu poroje, ir tokie santykiai man nieko verti.
O tai jei argumentuoja finansu trukumu, gal nezino kad jums nereikia baliaus ir mandru ziedu? Arba gal pats vaikinas svajoja apie baliu? Gal reiketu pirma susest ir pakalbet ko jus norit, ko jis nori. Galu gale, jei abu norit seimos, tai ir suzadetuves nebutinos, susitariat kad tada ir tada tuokiates ir viskas
Aš irgi pirmus tris metus savo berno “neemiau” į sutuoktinius, nes prieš tai gyvenau nuotykių pilna nepriklausoma gyvenimą, man atrodė labai baisu būti ištekėjusiai moteriai, kad jau viskas, čia kažkoks nuosprendis. Bet taip ir sakydavau, kad man baisu ir nenoriu, negalvojau pasiteisinimu. Po to susigyvenau su situacija ir bernui panorėjus tuokciausi, bet ir jam pasidarė vienodai
Nemanau, kad padarėt klaidą, pradėjusi su juo gyventi kartu. Nepagyvenus susituokti – irgi katė maiše…
Pritariu, kad metų pilnai pakanka susivokimui, nori su šiuo žmogum kurti bendrą gyvenimą, ar ne. Aš asmeniškai irgi ilgiau nelaukčiau, pradėčiau pati tada tą pokalbį, kas kaip mato ateitį… Kad nėra laiko ir finansų – skamba kaip atsikalbinėjimas, nes teisingai parašė aukščiau, susirašyti kainuoja labai nedaug.
Žodžiu, išsiaiškinkit būtinai artimiausiu metu, kodėl vaikinas dvejoja, kokios realios jo baimės? Gal gaištat dabar laiką su netinkamu žmogumi….
Nė vienoj? Man kaip tik atrodo, kad visose temose tai ir pataria. O čia autorė bandė kalbėti, bet vyras išsisukinėja, tai nebent reik remt prie sienos. Be to dauguma kalba apie paprastą susirašymą be jokių balių, retai moteriai to pakaktų
Manot nekalbejau su juo? Dabar sita tema eina bent kas antra savaite. net apie ziedus kalbejom, sakiau kad tinka man bet koks koki iperki, jai galesi- nupirksi toki koki noresi, grazu. Kad vestuviu paciu, baliahs irgi nereikia dabar, kai bus extra lesu, tada darytume. Man reikia statuso, saugumo, garanto, kad galiu kurti savo ateiti ant situ pamatu. Kitu atveju gyvenimas labai keistusi ir nenoriu priimti neracionaliu sprendimu. Jis vienam sakiny sako kad vestuves bus, kad laukciau, kad kol as ji “spausiu” (cia suorast pokalbis yra spaudimas) tol nesipirs, o kitam, kad nieko jos nepakeicia, kad jo draugas va issikyre ir nu ir kaz nieko negarantuoja, etc etc.
“pradėjau tausoti save sau ir per daug neatiduoti saves” kai šitas atrodo? O ką tas žiedas duoda? Nusimat ir išmest i šiukšlinę užtrunka porą sekundžių, kur čia tas saugumas? Ar ne pačiai savo saugumų reiktų pasirūpinti kad nepriklausyti nuo kažko?
Kam būti su tokiu partneriu apie kurį galvoji, kad jei nesaugos jūsų valstybė ir įstatymai tai jis jus kažkaip apgaus ir nuskriaus ir jūs su juo nesaugi
Emociskai per daug neatiduoti. Kurtis savo gyvenima atskirai nuo jo. Kaip juokais sakiau, kad mes esam valstybes valstybese. as su savo reikalais ir jis su savo. Kas mus sieja? Bendra buitis praktiskai ne, nes as sau darau savo dalykus, jis sau. Draugai atskiri (nors bunam viens su kito draugais per progas). Veiklos atskiros. Laisvalaikis? Seksas? Jis man yra geriausias draugas, visuomet pirma begu pas ji patarimo ar palaikymo, bet kazkaip nu jauciu kad samoningai tolstu, nes nesijauciu gerai budama tik sugyventine.
Išsisukinėjimai, dar manipuliacija, kad jei spausi tai nesipirš, kalbos, kad santuoka nesvarbi… Panašu, kad tikrai jis apie jokias vestuves negalvoja. Normalus vyras pasakytų “taip, noriu tave vesti”, o ne verktų, kad jį spaudžia
Na mes 12 metu kartu ir tik dabar ruosiames nusipirkti ziedus, bet tuoktis nesiruosiam. Tiesiog nutarem, kad norim jog mus kazkas sietu, o kadangi bendru vaiku ar santuokos neplanuojam, tai pagalvojom, kad ziedeliai bus pats tas, apsizenysim tarpusavy 😁 Tiesa musu skirtumas tas, kad mes jau turim vaikus is pirmu santuoku, tai gal del to ir nesukam galvos del vedybu. Suprantu jus del seimos statuso, nes neturit vaiku, bet ir vyra suprantu. Manau, be spaudimo ir kalbejimu reiktu kiek palaukti ir paziureti kas toliau. Nes dabar jus uzsiciklinusi ties tuo ir jauciates nelaiminga, neziurint i santykiu kokybe.
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
