Visą gyvenimą svėriau virš šešiasdešimt. Visuomet giliai širdyje norėjau sverti penkiasdešimt, tačiau per daug myliu maistą, kad galėčiau jo atsisakyti. Tai va. Ir nuo žiemos nusprendžiau, kad viskas, kitais metais sversiu tiek, kiek noriu. Dėl buvusių mitybos įpročių, tai valgydavau nemažai, nes jaučiau didelį malonumą valgydama. Ypač mėgau saldumynus, šokolado plytą sužiaumodavau vienu ypu. Nuo pavasario pradėjau valgyti salotas( ko iki to laiko tiesiog neapkenčiau) tiesa, salotas valgydavau su duona, o jose įpjaustydavau mėsos gabaliukų. Taip pat pamilau grikių košę. Taip plius minus maitinausi visą pavasarį. Ai, dar gėriau daaaaaug vandens. neatsisakiau jokių saldumynų, valgiau tiek pat kiek ankščiau, bet kaip jau supratot, pakeičiau pagrindinius patiekalus lengvesniais. Vasarą atsirado labai daug reikalų ir keletą dienų tiesiog nespėjau pavalgyti, o kadangi esu idėjos žmogus, mane pagavo azartas, kad sugebu užsiimti kažkokia veikla, ir tiesiog pamiršti pavalgyti. Tuo metu kaip tik ėjau pas daktarę pažymos ir kai ji mane pasvėrė, pamačiau, kad tesveriu vos 55 kg. Aš namuose svarstyklių šiaip neturėjau ir kadangi niekad jokiomis dietomis nesidomėjau, nė neįtariau kad tiek numečiau, galvojau koks kilas gal ir nukrito. Tai vaa, labai apsidžiaugiau rezultatais, kurių netgi sąmoningai nesiekiau. Taigi pradėjau maitintis įvairiomis daržovėmis(daaaug agurkų) ir vaisiais(dažniausiai braškėm, kiek pamenu) Jokio maisto sunkaus nebevalgydavau. Jokios mėsos(jos tiesiog nesinorėjo), apie miltinius patiekalus iš viso tyliu. Tai va, nuo liepos mėnesio dingo man mėnesinės, bet, kadangi esu jauna ir kvaila, kažkodėl manęs tai nesustabdė. Mamai teisinausi, kad čia dėl to, kad labai karšta, išsibalansavęs organizmas ir nuo karščio tiesiog nesinori valgyti nieko sunkaus(čia tikra teisybė, aš ėdu tik kai man šalta) liepos mėnesį jau realiai nieko nevalgydavau ir paranojiškai žiūrėdavau į žmones, kurie valgo normaliai. Šiaip realiai vasarą jaučiausi laiminga dėl savo pokyčių ir pan, bet iš kitos pusės, buvau tiesiog apsėsta tos minties, negalėjau nei susikaupti, nei normaliai miegoti. Po to atėjo ruduo, labai džiaugiausi savimi, bet paniškai bijojau, kad pradėjus normaliai valgyti imsiu ir staigiai priaugsiu visus kilus. Tai niekaip neprisiverstadavau savęs valgyti normaliai. Vėliau prisidėjo įvairios šeimyninės problemos bei žiauri situacija mokykloje, būdavau nesveikai įsitempusi ir tikriausiai jau iš įpročio jau tiesiog skrandis susitraukdavo kai pradėdavau nervintis negalėdavau nieko į burną įsidėt ( nors iki to laiko būdavo kaip tik, kuo daugiau nervuojuos, tuo daugiau ėdu ) tikriausiai mano nuotrauką matėt kur sveriu plius minus kokius penkiasdešimt, o tuo metu jau buvo nukritęs svoris iki keturiasdešitm šešių. Prisipažinsiu, pati sau atrodžiau TRAGIŠKAI, tiesiog nežinojau , kaip pradėti valgyti normaliau.Tai vaa. Galiausiai problema po truputį išsisprendė kai pakeičiau vieną mokytoją, automatiškai atsileido nervai, pradėjau truputį daugiau valgyti. Nuo Kalėdų, kai buvau kaime ir teko visiem giminėm vaidinti, kiek daug valgau. Tai tiesiog pirma buvo labai sunku, o po to organizmas priprato valgyti kiek daugiau. Dabar pati sau sveriu per daug, vėl penkiasdešimt ir jaučiuosi ganėtinai stora, nes pas mane viskas eina į šlaunis, o man storos kojos yra bjauru. Bet visgi, jau nebeatrodau kaip skeletas. Bet kadangi Jus domina kaip numesti svorio, tai kaip ir negaliu pasakyti kažkokios stebuklingos dietos, nes tokios nėra. Pasakysiu banaliai, bet teisingai, reikia keisti požiūrį į maistą ir keisti mitybą visam likusiam gyvenimui, nes dietos yra veiksmingos tik kelias dienas. Juolab taip yra išsekinamas organizmas. Taigi, mano pasiūlymas būtų pradėti nuo mažų dalykų: pirmus du mėnesius atpratinti save valgyti vakarais, vėliau atsisakyti batono. Dar po kelių mėnesių prieiti prie kruopinio raciono, ir pan. Vėliau tiesiog nebesinorės valgyti sunkaus maisto. nes mes esame tokie sutvėrimai, kurių organizmas iš tiesų vadovaujasi įpročiais- įpranti mažai valgyti, valgai mažai. Įpranti ėsti, tai negali sustoti. Kelias savaites labai stengiesi, nevalgai šokolado, galiausiai pats organizmas jo nebereikalauja. Aišku, tai reikalauja daug valios pastangų, tačiau siūlau nesusikoncentruoti ties tuo, kad žūt būt nori sulieknėti, o užsiimti kokia nors veikla(nebūtinai aktyvia, aš pradėjau dažniau plauti indus, valgyti namus, siurbti kilimus, tvarkyti stalčius ir lankstyti rūbus, tiesiog kokia nors, kuri stipriai valgytų laiką, o tu tuo metu pamirštum apie maistą)ir dar vienas dalykas: visą gyvenimą galvojau, kad tapus kūda tapsiu laiminga. NESĄMONĖ. Tapus kūda, nebematau visiškai jokios laimės, niekuomet nesidžiaugiu niekuo ir panašiai. Taip kad mėgaukitės gyvenimo malonumais. Nepersivalgykit, susidarykit tikslų planą, kurio laikysitės, tačiau tas planas turi būti ne keliom dienom ar savaitėm, o likusiam gyvenimui. ; ) ) Jei dar kils kokių klausimų, rašykit. Šiaip ar taip, man smagu dalintis gyvenimo patirtim : D
