Apart to, dar ir kitų dalykėlių yra tarp mūsų nesuderinamų, minusų didžiulių santykiuose. Kaip sakiau, bandau būti katri (daug kas spėju sakys per kantri ir durna gal?), suprasti, padėti, palaikyti, nu bet vis tas pats per tą patį. Lyg ir stengiasi, daro, bet rezultatas tas pats. Žinoma, pervargstu, įtampa, nervas, stresas, neišlaikau iš išssakau viską. Gaunasi skandalas. Užsipučia, skaito, kad šaipausi, įžeidinėju, prikišinėju duonos kąsnį. Sako, kad pasiūlau, sutinku padėti, o tada prikišu. Ne, man ne gaila tikrai artimam žmogui. Tiesiog taip amžinai tęstis negali, pavargau, noriu ramybės, stabilumo.
Sako, reikia laiko, kol išlys iš viso to skolų liūno. Na taip, bet ar poto jei pagal gyvenimiškus planus kai bus nusavo būsto paskola, ar vėl nebus ta pati karuselė ir vėl našta man? Ar galima pasitikėti tokiu žmogumi, kad pasirūpins savimi, šeima, namais? Lyg ir artimas žmogus, bet kartais pagalvoju, kad tokio viso gyvenimo neiškęsiu: skolos, nepriteklius, jo nesėkmės amžinos ir pan. Ar čia jau koks žvaigždžių sudėliotas likimas jam, ar žmogaus būdas, kad ištisai taip bus ar kas? Nebesuprantu.
Beje, išsakius, pykčių ne vienam dėl to buvus, jis pareiškė, kad ne duok dieve man tokia situacija kada su pinigais bus, daviau jam gerą pamoką, tai man nepadės, nepalaikys, jei paskolins tai kabinėsis specialiai, ale kaip dabar aš darau. Kaip sakiau man negaila, bet turi būti ribos ir laiko klausimas. Padėti galima, bet neturi tapti gyvenimo būdu tai. Aš kažko nesuprantu?
