Atsidūrusi gatvėje, kurį laiką vis dar ieškojau durų už kurių gyvenau. Tačiau nei vienos jų neatsivėrė ir aš neišgirdau kvietimo užeiti vidun. Mano ilgas, purus kailiukas greitai susitepė.

Beliko tik sukaupti visas jėgas, kad išgyvenčiau. Naktimis buvo labai šalta. Girdėjau, kad – 22 laipsniai… Radau laiptinę po kuria buvo niša pasislėpti nuo šalčio.

Buvau pripratusi prie žmonių, norėjau, kad mane paglostytų. Vis eidavau prie jų su viltimi, kad mane prisimins. O gal čia tas, kuris mane užaugino, globojo, mylėjo? Netekau akelės – niekas taip ir nesužinos, kaip… Tačiau vis dar tikėjau, kad žmonės geri, kad rasiu namus. Taip radau laiptinę, kurioje buvo truputį šilčiau nei lauke.

Vakarais įsitaisydavau ant kilimėlio šalia lauko durų. Pasitikdavau grįžtančius po darbų laiptinės gyventojus, murkdavau ir prašydavau jų šilumos, meilaus žodelio, prisilietimo. Ne visi man buvo geri, dažnai tiesiog nuspirdavo. Tai pamačius mano būsima globėja sudrausmino mane skriaudusį jaunimą. Nuo tada aš ištikimai gulėdavau šalia buto durų, už kurių jaučiau šilumą, o būsima globėja man net duodavo maistelio. Tik jos katė buvo labai nesvetinga – vis braudavosi į laiptinę pro duris ir šnypštė. Artėja šventės ir viltis neapleido. Skaudėjo širdelę matant, kaip mano būsima globėja kas rytą skubėdama į darbą glosto ir meiliai atsisveikina su savo kate. Bet ji ir mane paglostydavo, išnešdavo skanėstų. Tada laukdavau visą dieną prie durų, kada vakare vėl pasimatysime.

Vieną vakarą būsima globėja, grįžus namo po darbų, mane paėmė, susivyniojo į antklodę, ir kažkur išsivežė. Tai atsitiko taip greitai, kad visiškai pasitikėdama prisiglaudžiau jai prie krūtinės ir kol važiavome, murkiau taip, kaip dar niekad nebuvau murkusi. Žinojau, kad manęs nenuskriaus, laižiau būsimos savo globėjos rankas.

Taip atsidūriau veterinarijos klinikoje. Oi, kaip man nepatiko tos visos procedūros. Aišku, labiausiai skaudėjo po operacijos susiūtą akelę ir pilvelį. Bet mane globėja parsivežė i savo namus, ir nors jaučiau begalinį skausmą, gulėjau ramiai ir murkiau.

Beje, globėja savo katę išvežė sterilizuoti, chi chi. Gal ramesnė bus.

Globėja dar norėjo mane nufotografuoti, bet gerai, kad persigalvojo – nenoriu, kad mane taip prastai besijaučiančią matytų busimieji šeimininkai. Todėl parodysiu savo šiek tiek senesnę nuotrauką, dar prieš operaciją. Kol dar gyvenau laiptinėje.

Laukiu kada galėsiu išsimaudyti, susišukuoti. Aš kvepėsiu taip pat, kaip ir globėjos katė. Ir tikrai labai visiems patiksiu.

Beje, mane pavadino Pūkute. Globėja man sako, kad aš labai švelni ir miela, todėl tinka tik mažybiniai ir meilūs žodeliai, kuriais į mane galima kreiptis 

Man buvo suteikta viltis išgyventi, todėl pažadu atsidėkoti savo meilumu ir ištikimybe.

Su artėjančiom Šv. Kalėdom visus, tegul Jūsų širdys prisipildo gerumo ir atjautos nuskriaustiesiems.

Labai lauksiu Jūsų laiškų, mielieji žmonės…

Pūkutė 2010 12 23, Kaunas



(skaiciau ir verkiau)